Mitybos ir kulinarijos eksperto atsakymai į klausimuss

• Posted by Juozas Keblys July 26, 2012 - Filed in Health - #Sveika mityba  - 3,351 views

  2
  
  Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako
  atsakymas į žurnalistų dažniausiai užduodamus klausimus
  
  Penkiolika metų dieną iš dienos savo straipsniuose, interviu, pokalbiuose per TV ir radiją,
  savo paskaitose, kurias skaitau mokyklose, bendruomenėse, seniūnijose, aiškinu, kad maisto prekių
  parduotuvėse maisto prekių iš vis nėra, nes ten parduodami tik maisto produktų surogatai. Nėra
  duonos ir kepinių, nėra pieno produktų, nėra mėsos produktų, nebėra net gerų kruopų ir grūdų,
  daržovių, vaisių ir uogų, o viskas, kas supakuota yra žalinga žmogaus organizmui, - nuodai.
  Ir niekas tuo netiki, bijo net žinoti. Žmonės nuo tokios mitybos virto biomase, o biomasė ir
  visko bijo, ir jau nebemoka ir dar labiau bijo mąstyti...
  Net kai vaikai ir jaunimas akropolius, bigus, megas, ozus ir kitus žmonių pinigus šluojančius
  gigantus pradėjo vadinti gavnopoliais, šūdlendais, jų tėvai ir seneliai niekaip negali įsisąmoninti,
  kad vaikų lūpomis sakoma tiesa...
  Kuo kenksmingos įvairios dešros. Kas į jas dedame ir kaip įvairūs priedai kenkia mūsų
  sveikatai?
  1. Priklausomai nuo žmogaus amžiaus, sveikatos stovio, geografinės gyvenamosios vietos,
  piniginės apimties, kaip auginami galvijai, kokiu pašaru jie šeriami, kaip jie skerdžiami,
  kokia yra dešrų gamybos technologija (o gamybos technologijų yra keliolika tūkstančių, - tai
  kokias dešras turite omenyje?), mėsos kokybės, rūkymo, džiovinimo, vytinimo, gamintojo
  požiūrio į pirkėją, gamintojo sąžiningumo ir jo supratimo savo krašto kulinarijos paveldo ir
  pan. priklauso įvairių dešrų dar įvairesnė kokybė ar kokybės nebuvimas.
  2. Kalbant vien tik teisybę, tai beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne
  iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų, dedant į jas cheminius žmogaus, ypač vaikų
  organizmui pavojingus priedus: skoniklius ir skonio sutvirtintojus, spalviklius, kvapiklius,
  konservantus, mėsos kokybės ir išvaizdos palaikytojus, genetiškai modifikuotus baltyminius
  priedus, cheminius mėsos masės didintojus.
  
  2
  
  3
  
  3. Visus be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat sunaikinti, o jų
  savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos. Juk tai jų
  pastangomis mokyklose liko tik 12% sveikų vaikų !!!
  4. Lietuvoje kiaulienos mėsos iš vis nebėra (išskyrus vieną kitą ūkininką, kuris tik savo
  reikmėms augina kiaules). Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“
  šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos
  Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu arba yra atvežtos iš Lenkijos ar
  kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju
  būdu. Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais
  inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali
  natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą. Paršeliai
  virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus
  sveikatai ir ypatingai nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą bet ir
  įvairias ligas. Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, - tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių,
  jaunimo, vaikų ir net suaugusių, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių
  pelnas...
  5. Tas pats sakytina apie jautiena, tos pačios bėdos su importine aviena. Vien tik Lietuvoje
  augintų ėriukų ir avių mėsa, kurios natūraliai ganosi ekologinėse pievose ir pakrūmėse, nėra
  šeriamos cheminiais augimo skatintojais, dirbtiniu pašaru, galėtų būti skirta žmonių mitybai.
  Gaila, tik, kad Lietuvoje nėra specializuotos avių skerdyklos, kurioje avys būtų skerdžiamos
  pagal Halalo kanonus ir taisykles.
  6. Bet didžiausia nelaimė mūsų mitybai ir didžiausias nuodas vaikams bei jaunimui yra
  vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa. Norite asmeniškai įsitikinti – pamėginkite išvirti sultinį iš
  maisto prekių pirkti vištagyvio ir iš kaime pirktos kieme bėgiojusios ir lesiojusios vištos. Tai
  ką pamatysite, ką užuosite, ką paragausite – bus Jums akivaizdus atsakas į visas abejones ir
  klausimus.
  7. Norint kompetentingiau, išsamiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų imti kiekvieną dešrą ir ją
  ištyrus, pasakyti visą tiesą.
  
  Kaip vertinti tokius teiginius ant jų pakuočių, kaip "dūmo skonio"?
  Čia jokie vertinimai nereikalingi. Užrašas pats pasako, kad gaminys nėra rūkytas, o mirkytas
  „dūmų skonio“ chemikaluose.
  
  Kiek procentų dešrose yra mėsos?
  Konkretų atsakymą galiu duoti tik kiekvienai dešros rūšiai, o ne aplamai. O aplamai štai toks
  atsakymas:
  
  LIETUVOS MAISTO PREKIŲ PARDUOTUVĖS
  RŪKYTŲ DEŠRŲ IR MĖSOS GAMINIŲ IŠ VIS NĖRA
  Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir
  mėsinių "rūkyta" mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška - gali stovėti
  mėnesius?
  Taigi, viskas labai paprasta: parduotuvėse nėra rūkytos mėsos, yra tik mirkyta.
  Kodėl negenda gerai išrūkyta mėsa? Yra kelios priežastys:
  1. Prieš rūkymą mėsa yra padžiovinama (rūkant mėsa taip pat džiūsta, taip
  prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi
  bakterijos.
  2. Ji yra gerai sūdyta (o druska - puikiausias konservantas)
  3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.
  
  3
  
  4
  
  4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė,
  o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos
  koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos
  mėsos gabalas kambario temperatūroje negenda ištisas savaites.
  Kodėl genda Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių rūkytos mėsos gaminiai ir dešros?
  Tam yra kelios priežastys:
  1. Visa mėsa yra mirkoma arba prišvirkščiama kvapiklių tirpalo (taip, yra ir "rūkytą"
  kvapą bei skonį suteikiantys kvapą), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet
  ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau
  daugintis...
  2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama "skonio ir kvapo stiprikliu" - natrio
  gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.
  3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, ji dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale
  – pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas „mėsišką“
  skonį, bet kartu tampa ypatingai gera terpe bakterijoms daugintis.
  Žydų košerinėje ir musulmonų halalinėje mėsoje kraujo iš vis negali būti, nes
  jame dauginasi žmogaus gyvybei pavojingos bakterijos. Net gyvulius privaloma skersti
  taip, kad jie nematytų vienas kito ir nestresuotų, negalima skerdimui naudoti elektros ir
  panašių kankinamų įrengimų. Tuo tarpu krikščioniškoje Lietuvoje visos skerdyklos tiek
  gyvulius, tiek paukščius ne skerdžia, o masiškai galabija ir tie baisiose kančiose dvesia
  tokio pat galo laukiantiems matan, virsta ne skerdenomis, o maitomis ir būtent šitokių
  maitų dvėseliena prekiauja maisto prekių parduotuvės ir turgūs Lietuvoje. Būtent iš tokių
  maitų dvėselienos gaminami visi be išimties, net ir mažose kaimų ar miestelių mėsinėse
  rūkyti ir net vytinti mėsos produktai: dešros, kumpeliai, nugarinės, šoninės, šonkauliukai,
  vyniotiniai, slėgtainiai ir t.t. Atvirai kalbant lietuviai mėsėdžiai šiandien tapo maitėdomis ir
  pilna burna kemša į save dvėselienos produktus. Gal todėl jau visai iš proto išsikraustę,
  net maitėdas varnas ryti pradėjo...
  4. Prapjovus parduotuvėse pirktą „rūkytą“ mėsą, iš jos sunkiasi drėgmė ir jokia
  apsauginė druskos plėvelė nesusidaro. Todėl tokia Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių
  mėsa pradės labai greitai pūti. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite
  puvėsio gabalą.
  Šiandien gudručiai Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių savininkai savo gaminiams
  naudoja iš užsienio atsivežtą 10 metų senumo šaldikliuose sudžiūvusią, praradusią bet
  kokią maistinę vertę „mėsą“.
  Krabų lazdelės iš žuvų atliekų, nuodingi silkių produktai, kelis kartus šaldyta žuvis,
  ledai iš pieno ir genetiškai modifikuotų sojų miltelių bei sintetinių priedų, chemikalais
  perdozuoti konditerijos gaminiai, sintetiniais priedais „išpūsta“ duona ir batonai, nors ir
  šventvagiškai vadinama močiučių, diedukų, o dar šlykščiau, net šventųjų vardais, - štai
  mūsų mitybos, o gal totalinio genocido nūdienos realijos...
  Vien tai, kad diena iš dienos reklamuojama ekologiškai švarios Uspaskich
  Krekenavos mėsinės dešrelės, nors Lietuvoje iš vis nėra ekologiškai švaraus pašaro,
  todėl nėra ir negali ekologiškai švarios kiaulienos, kuri deja, yra auginama chemizuotu
  pagreitintu būdu, o kiaulės ypatinga kankinamai žiauriai žudomos elektra, įrodo, kad
  Lietuvoje sveikatos tarnybos valdininkai visi iki vieno korumpuoti...
  
  Mane labiausiai stebina Uspaskich Kėdainių konservų fabriko darbuotojų chamiškai
  niekinamas požiūris į savo produkcijos pirkėją: įmonės savininkai yra įsitikinę, kad
  visi be išimties Lietuvos pirkėjai yra beviltiški idiotai. Štai tarybiniai rusiško „obščepito“
  konservuotos „sriubos“ (kiekvienas psichiškai normalus žmogus žino, kad sriuba vartojama
  
  4
  
  5
  
  tik šviežia, ką tik išvirta) yra „be konservantų“. Bet juk pagrindinis konservantas yra
  druska. Pamėginkite sriubą, daržovių troškinį sudėti į indelius, uždaryti dangteliais ir
  patys įsitikinsite, kad po paros-antros tie “be konservantų“ produktai surūgs arba supūs ir
  išsprogdins indelius.
  
  Kėdainių konservų fabrikas ant savo kečupų rašo: „be dažiklių, be saldiklių, be
  tirštiklių, be konservantų“ ir pirkėjui meluoja net keturis kartus, nes akivaizdžiai kiekvienas,
  gali įsitikint, kad ryte sutrintas arba įpjautas pomidoras paliktas kambario temperatūroje
  vakare jau pradeda rūgti, putoti.
  
  Kėdainių konservų uogienė taip pat be konservantų, t.y. be cukraus, o jei be cukraus,
  tai jau tą pačią dieną pradėtų rūgti. O jei nerūgstą, tai tada yra įdėti kiti konservuojantys
  saldikliai, t.y. tie, kurie ir Europoje, ir JAV yra pripažinti nuodingais ir neleidžiami naudoti
  maisto produktų gamyboje.
  
  Kokiu būdu Kėdainių fabrikas marinuoja ir konservuoja daržoves, agurkus, kopūstus,
  jei jie yra be konservantų, t.y. be acto, druskos ir cukraus (būtent jie ir yra konservantai)?
  
  Kokias gamybos technologijas yra sukūręs Kėdainių fabrikas, jei gali gaminti 4
  majonezo rūšis be konservantų, o vieną net be cholesterolio? Gal išvedė naują vištų
  veislę, kuri pradėjo dėti kiaušinius be cholesterolio, nes šiaip viso pasaulio vištų kiaušinio
  trynyje yra 250 mg cholesterolio, o majonezas be kiaušinio trynio yra ne majonezas, o tik
  surogatas, falsifikatas.
  
  Tai kokiais stebuklingais būdais Kėdainių konservų fabriko „be konservantų“
  produkcija gali negesdama išbūti 3 mėnesius?...
  
  Tačiau vien to Uspaskich nebeužtenka ir štai jo sveikatai pavojingą produkciją
  reklamuoja Lietuvos ryto TV, kur kažkoks mažaraštis kitatautis muzikantėlis,
  neturėdamas žalio supratimo apie maisto gamybą, netgi niekindamas lietuvių kalbą,
  darkydamas kulinarijos terminiją „moko“ ką, kaip, su kuo valgyti, kaip gaminti,
  kaip vadinti tą ar kitą maisto produktą, nors neskiria kotleto nuo maltinio, antrekoto
  nuo bifštekso, pipiro nuo paprikos, ankštinės pupelės nuo šparago, griežinėlio
  nuo skiltelės, viską „padruskindamas“ ir „papipirindamas“ ir t.t., ir pan., - kažkoks
  idiotiškas kalbinis ir kulinarinis jovalas. Maniau, kad tų dalykų nežino komjaunimo
  TV vadovai, tačiau po keleto mano pastabų, kurias siunčiau jiems, įsitikinau, kad
  ir kokias niekingas laidas jie berengtų, mėšlini reklamos pinigai jiems nesmirdi, o į
  savo ir ypač vaikų bei jaunimo sveikatą jiems nusispjauti...
  
  Kažin ar kada nors atsiras Lietuvoje žmonių, kuriems bus svarbu sveikas maistas,
  kuriems bus svarbu jų vaikų ateitis? Svarstau ir netikiu, nes matau kas dabar vyksta
  internetinėje erdvėje: Lietuvoje jau atsiranda ir mamų, ir vaikų, ir net „eko-svetainių“, kurios
  po „eko“, „organic“ vardu talpina ne tik menkaverčius, bet ir nuodingus maisto produktus:
  tai visokių biovelų, nematekų, agrovetų, vičių, mantingu, pieninių, kepyklų, kečiupyklų,
  majonezyklų, aliejinyklų, žuvyklų ir visokių kitokių nuodyklų produktų aukštinimas ir
  reklamavimas.
  
  O kur garbė ir orumas, kur rūpestis pirmiausiai savo paties ir nuosavų
  vaikų sveikata?
  
  5
  
  6
  
  Normalioje civilizuotoje šalyje už šitokią klaidinančią reklamą įmonė
  būtų nubausta didžiulėmis piniginėmis baudomis, o pati įmonė už vartotojų
  mulkinimą būtų iš vis uždaryta. Nebent visi įstatymus leidžiantys, už piliečių
  sveikatą atsakingi, vartotojų teises ginantieji jau senai yra papirkti ir nupirkti,
  o Lietuvai iš anksčiau yra užprogramuotas žmonių sunaikinimas ir lietuvių
  tautos visiškas išnykimas.
  
  Dešrelės: Iš ko jos gaminamos? Kokie kenksmingi priedai jų gamyboje naudojami? Kaip jie
  veikia mūsų sveikatą?
  
  Dešrelių yra įvairių, yra įvairių gamybos technologijų. Tačiau jei kalbėsime apie virtas
  dešreles, kurias gamina Lietuvos, Lenkijos, Rusijos mėsos įmonės ir kuriomis tėvai maitina savo
  vaikus, tai jos yra ne mėsos gaminiai, nes gaminamos iš baltyminių priedų (gerai jei dar pridedama
  sutrintų odų, sausgyslių), cheminių mėsos skoniklių, cheminių mėsos kvapiklių, konservantų,
  stabilizatorių ir kitokių cheminių junginių.
  Nėra ko stebėti, kad vaikeliai jau 100% gimsta alergiškais, didžioji dalis jaunimo tampa
  spuoguotomis, tingiomis, bukagalvėmis būtybėmis. Biomase virtę lietuviai jau pradėjo gimdyti
  biomasės atstovus...
  
  Šių metų medicininiai tyrimai nustatė, kad tik 12% moksleivių
  yra sveiki, o 17% - nutukę. Štai ką padarė jų tėvai ir pedagogai,
  klausydami idiotų korumpuotų dietologų patarimų, kaip maitinti
  vaikus...
  
  Tėvams, kurie ypatingai nekenčia savo vaikų ir ėsdina juos „pieniškomis“ dešrelėmis su
  aliejuje išpampusiomis „fri“ bulvėmis, patarčiau geriau kasdien išdurti akį, nupjauti ausį, nukirsti
  koją – greičiau numirs, mažiau bus išlaidų...
  
  Pienas: kaip vertinti pieną, kuris prekybos centruose net nededamas į šaldytuvus, o ant jo
  pakuotės nurodoma - "galioja metus"? Kas turi būti į jį dedama, kad tiek ilgai laikytųsi?
  Tai turėtų būti atskiras atsakymas, nes Lietuvoje nė viena pieno gamybos įmonė negamina
  pieno ir jo produktų. Parduotuvių lentynose yra tik pieno produktų surogatai ir apie kiekvieną reikia
  išsamiau atsakyti. Atskirai apie pieną, pasukas, jogurtą, kefyrą, rūgpienį, grietinėlę, grietinę, sviestą,
  varškę, varškės sūrius, fermentuotus sūrius, nes jų natūralių Lietuvos maisto produktų parduotuvėse
  jau 15 metų iš vis nėra!!!!!!!!!!!!!!!
  „Pienas“ gaminamas iš pieno miltelių, sojos miltelių, cheminių pieno skoniklių, kvapiklių,
  spalviklių ir vandens. „Grietinėlė“ – suplakama iš prasčiausios kokybės genetiškai modifikuoto
  aliejaus su cheminiais grietinėlės skonikliais, kvapikliais, spalvikliais. „Grietinė“ – taip pat,
  kaip grietinėlė, tik įplakus blogos kokybės želatino. „Sviestas“ jau 20 metų gaminamas tik pagal
  margarino receptūrą. Apie kitus pieno produktus neminėsiu, nes, jei nėra pradinio produkto, tai
  kitų ir būti negali. Tik būtinai pabrėšiu, kad patys pavojingiausi vaikams ir jaunimui, nėščioms
  moterims yra varškė, sūreliai, jogurtai ir ledai, nes ten yra sukraunamos cheminių nuodų
  bombos.
  Lietuvos pieno kombinatai šiandien sutartinai gamina žaliavą tekstilės pramonei – pieno
  audiniui ponių blizgioms suknioms, seimūnų blizgantiems kostiumams... Lietuvos pieno kombinatai
  šiandien pieno produktų nebegamina, o gamina tik jų surogatus – brangias prekes pardavimui ir
  didesniam pelnui gauti...
  Tik pernai, metams baigiantis Lietuvos pieno gamintojai po mano pastangų
  žmonėms aiškinant, kad jie gamina pieno produktų surogatus ir ,matyt, kritus tų surogatų
  paklausai, „susiprato“ ant savo produkcijos lipdyti etiketes, kad tai, atsieit, yra tikras pienas, tikra
  6
  
  7
  
  grietinė, tikras sūris, nors jie tokiais net būti negali...
  
  Ar yra tikros duonos.
  Lietuvoje nėra gerų grūdų, todėl nėra ir gerų miltų, jei nėra gerų miltų, nėra ir negali tikros
  duonos, bandų ir bandelių, ragaišių ir pyragų. Maisto prekių parduotuvėse yra daug „duonų“, o
  tikros duonos jau 15 metų iš vis nėra!!!!!!!!!!!! Nekalbu apie vieną ar kitą kaimo entuziastą.
  Lietuviams šiandien svarbiausiai būtų išsiaiškinti ir suprasti kas iš tiesų yra duona.
  Atkreipkite dėmesį į miltų pavadinimus, ypač – viso grūdo.
  3000 metų duoną lietuviai kepdavo ir šiandien privalo kepti iš viso grūdo rupiai maltų
  ruginių miltų su duonos raugu, kuris taip pat ruošiamas iš tų pačių miltų. Tikrai ruginei duonai tešla
  minkoma iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų, vandens, o gardinama druska ir kmynais. Jei
  norima saldesnės duonos, tai dalis tešlos yra salsinama: miltai užpilami karštu vandeniu, sumaišomi
  ir palaikomi, kad susalsėtų.
  Bandos kepamos iš viso grūdo rupiai maltų kvietinių miltų su bandos raugu (tarybiniais
  laikais bandas pradėjo vadinti balta duona arba batonais. Dzūkai banda vadina bulvių tarkių su
  raugu paplotį, kepamą krosnyje ant kopūstų lapo, nes savo šviesia išvaizda jis primena šviesią
  kvietinių miltų bandą).
  Bandelės kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, bet ne mielėmis. Salsinamos
  plikytais miltais.
  Ragaišiai kepami - iš viso grūdo rupiai maltų miežių su raugu. Ragaišis turi turėti du smailius
  galus – ragus. Šiandien nemokšai kepėjai ir atmintį praradę pirkėjai ragaišiais vadina pyragus. Bet
  tai yra tas pats, kai agurką vadinti apelsinu...
  Pyragai ir bobos kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, o saldinamos medumi.
  Kaip matote autentiškuose lietuviškose kepiniuose negali būti mielių, kepimo miltelių,
  cukraus, salyklo ir kitų priedų.
  Kalbant tiesą, šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros duonos nė su žiburiu nerasite,
  nes visos Lietuvos kepyklos, išskyrus vieną kitą entuziastą ar ūkininką, kepa tik duonos, bandų,
  bandelių, ragaišių ir pyragų surogatus, - tai matyti iš kepinių surogatų etiketėse išvardintų
  ingredientų. Todėl lietuviai, misdami biomasės gaminiais, patys virsta biomase.
  Gazuoti gėrimai. Ar tiesa, kad kriaušių skonis išgaunamas varį mirkant chemikaluose?
  Kokius triukus dar naudoja gamintojai, kad išgautų įvairius skonius (juk pilna užrašų: "melionų
  skonio", "braškių skonio", bet, ko gero, tik skonis toks, o pačiame maisto produkte šių vaisių - nė
  pėdsako nėra?..).
  Apie gėrimus reikia atskiro straipsnio, nes keliais sakiniais atsakyti neįmanoma.
  Didžiulė bėda jau yra ir Lietuvoje, - nuo gazuotų limonadų, „girų“, energinių gėrimų
  ir „sidrų“ net14-15 metų berniukai pradėjo sirgti prostatos išviešėjimu (prasigėrusių ir nupezusių
  60-mečių senių liga), jaunuoliai seksualiai nepajėgus, jiems net smagiakotis nestovi ir todėl jie,
  prievartaudami merginas, reikalauja oralinio sekso. Bet tai nieko nepadeda, nes negyvo organo
  jokie fiziniai veiksmai neatgaivina, - mazginys visam gyvenimui yra ir liks tik mazginiu, kad ir
  kaip to nenori suprasti tuščiagalviai biomasės atstovai... Ar ne todėl didėja brutalaus elgesio su
  merginomis atvejai, išprievartavimai?..
  
  Ar yra Lietuvoje geros žuvies?
  Vieną kitą žuvį galima rasti ant ledų prekystalio, bet jos beprotiškai brangios. Visos „lašišos“,
  kurios parduodamos Lietuvoje, yra išsigimusios beveislės cheminiais augimo stimuliatoriais,
  cheminiais vaistais ir cheminiais dažikliais penėtos raudonos žuvienos žuviagyvės.
  Jūrų ešeriai, beveik visos Baltijos menkės yra užsikrėtusios kirmėlėmis. Baltijos jūros žuvys
  taip pat beveik visos yra pavojingos mitybai. Per 60% Baltijoje pagaunamų menkių yra užkrėstos
  kirmėlėmis. Ypatingai blogos kokybės, pavojingos gyvybei yra „šaldytos“ žuvys.
  
  7
  
  8
  
  Pagal Europos standartus atlaidinus šaldytas žuvis turi būti ne daugiau 4% vandens, o
  Lietuvoje jo yra net 60%...
  Ypatingai prastos kokybė yra rūkytos žuvys, nes dažniausiai rūkomos išimtos iš apyvartos,
  brokuotos žuvys.
  Pagal kokius kriterijus nusprendžiama vieną ar kitą patiekalą vadinti nacionaliniu?
  1. Amžiaus kriterijus. Tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie
  Lietuvoje gaminami mažiausiai 150 metų (išbraukiant 50 metų Lietuvoje gamintus ir jais mitusius
  tarybinio rusiško „obščepito“ – visuomeninio maitinimo valgius ir gėrimus).
  2. Maisto produktų kilmės kriterijus. Valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų,
  renkamų ar kitais būdais gaunamų ir ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.
  3. Istorijos kriterijus. Valgiai ir gėrimai turėtų būti minėti kulinariniuose leidiniuose arba surašyti
  tautotyros tyrėjų, mažiausiai prieš 150 metų.
  Į profanams ir diletantams skirtą Vikipediją kažkoks Lietuvos kultūros kenkėjas sukėlė tokį
  jovalą, tokią įvairių amžių, būtų ir nebūtų reiškinių mišrainę, kad perskaičiusiam tą klaidinančią
  informaciją apie Lietuvos kulinariją, apie lietuvių mitybą, belieka tik stebėtis, kas tai per bukapročių
  tauta, kad patys apie save anekdotų lygio blėnis skleidžia...
  O juk iš tiesų ne lietuviai mokėsi iš rusų, totorių ar dar kokių besiformuojančių tautinių
  darinių kaip lenkai, valgių ir maisto gamybos, maisto produktų atsargų ruošimo, o atvirkščiai:
  klajokliai totoriai, atkakę į aukštesnio išsivystymo lygio gyvenamas vietas žemdirbystės mokėsi iš
  mūsų protėvių. Naujai susikūrusios tautos: slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusai), apsigyvenę
  mūsų protėvių žemėse galėjo tik perimti ir mokytis visų mitybai reikalingų dalykų iš tų, kas tai
  daryti mokėjo.
  Mūsų protėviai su išvystyta žemdirbyste, gyvulininkyste, valstybės valdymu, kariuomenės
  organizavimu, kelių tiesimu ir prekybos kelių apsauga, atsikėlę iš Antalijos (dabar Turkija),
  apsigyveno ir gyveno 3 tūkstančius metų iki Kristaus nuo Uralo kalnų iki Berlyno ir nuo Juodosios
  jūros iki Suomių įlankos. Slavų gentys susiformavo VI amžiuje po Kristaus. Totoriai sarmatų žemes
  pasiekė XII amžiuje, žydai į Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją buvo atkelti Vytauto laikais. Todėl
  istoriškai lietuvių tauta mitybos dalykų iš minimų tautų nieko neišmoko (kaip negali diedukas
  išmokti anūko mitybos, jei dar net sūnus nėra gimęs ir duonos nevalgęs), atvirkščiai, atkakėliai (t.y.
  slavai, totoriai, žydai ir pan.) perėmė iš aukštesnės civilizacijos ir kultūros maisto produktų ruošimo
  ir gamybos būdus. Tas ypač sakytina apie žydus litvakus, gyvenusius Lietuvoje. Jie savo maistą
  ruošė iš Lietuvoje gaunamų maisto produktų, tik laikydamiesi košerinio maisto gamybos būdų.
  Žydams, kurie iš tiesų nėra atskira tauta, o tik arabų religinė sekta, ypač būdinga svetimų virtuvių
  įtaka. Vienokią virtuvę turi Ispanijos safardžiai, kitokią Vokietijos aškenaziai, dar kitokią Libijos
  žydai, ketvirtą Kaukazo žydai ir t.t., ir pan. Tas virtuvių skirtumas šiandien ypač ryškiai matomas
  Izraelio valstybėje.
  4. Gamybos būdo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keturi puslapiai skirtingų
  pozicijų.
  5. Patiekimo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keturi puslapiai skirtingų
  pozicijų.
  6. Vartojimo būdo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra šeši puslapiai skirtingų
  pozicijų.
  
  Sakykite, kokie pagrindinius patiekalai sudaro tradicinę nacionalinę lietuvišką virtuvę?
  Tradicinę Lietuvos tautine virtuvę sudaro aukštoji ir žemoji virtuvių valgiai ir gėrimai.
  Aukštąją virtuvę sudaro aukštuomenės, didikų, bajorų ir aukštųjų dvasiškių valgiai ir gėrimai.
  Beje, Prancūzijoje, kur XVII a. bajorija sudarė tik 1% gyventojų, Anglijoje kur bajorų buvo 2%,
  Ispanijoje ir Vengrijoje - 5% bajorų, o Lietuvoje net 10% bajorų, jų valgiai ir gėrimai laikomi bene
  tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkantys kulinarijos paveldo pavyzdžiais. Šiandien
  Prancūzija, Ispanijos karalystė, Italija, Austrija, Šveicarija, Didžioji Britanija, Švedija ypač daug
  8
  
  9
  
  dėmesio skiria savo šalies kulinarijos paveldui.
  Žemąją Lietuvos tautinę virtuvę sudaro kaimiečių, miestiečių, kareivių ir vienuolių valgiai.
  Lietuvos žemoji virtuvė dar skirstoma į Rytų aukštaičių, Šiaurės aukštaičių (sėlių) ir Vakarų
  aukštaičių; Šiaurės dzūkų ir Pietų dzūkų; sūduvių; žiemgalių, Šiaurės žemaičių ir Pietų žemaičių,
  kuršių žemininkų, kuršių kopininkų, Klaipėdos krašto lietuvininkų ir Prūsijos lietuvininkų valgiai
  beigėrimai.
  Taigi, kaip matote, išvardinti visus valgius ir gėrimus nėra taip paprasta. Apsispręskite apie ką
  konkrečiai norėtumėte žinoti.
  Ar daug žmonių klysta vadindami tam tikrus patiekalus nacionaliniais lietuviškais patiekalais?
  Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir šaltibarščius vadina lietuviškais valgiais. Cepelinus ir kugelį į
  Lietuvą užvežė Baltarusijos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai lapsardokininkai, po pirmojo karo
  traukę į Lietuvą daryti šmugelį, t.y. mainyti adatas, siūlus, puodus, įrankius ir kt. į maistą, grūdus,
  kailius, kaulus, potašą, medų. Žydai lapsardokininkai (skarmaliai) cepelinus gamino su vištienos
  odos spirgų įdaru, o kugelį su žąsienos taukais. Tų dalykų jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų.
  Tiesą kalbant, visos tautos, kurios augino bulves gamino ir dar tebegamina kukulius su įdarais ir
  kepa tarkių plokštainius.
  Vis dėlto per 94-95 metus cepelinai lietuvių tautoje labai išplito. Ir nors šiandien cepelinus gamina,
  kas netingi, neišmanėliai net cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, valgyklose, kavinėse,
  restoranuose ir kitokiose užeigose tikrų cepelinų nėra. Aplankiau visas užeigas, visas maitinimo
  įmones, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų cepelinų radau tik Klaipėdos rajono Žvejų ir
  medžiotojų namuose „Žaliasis slėnis“.
  Šaltibarščiai su kefyru, suprantama yra sovietiniai rusiško „obščepito“ valgis ir vadintis tautiniu
  lietuvišku patiekalu neturi teisės.
  Pavyzdys: lenkai teigia, kad cepelinai jų nacionalinis patiekalas, mes, lietuviai, manome, kad tai
  mūsų patiekalas. Tai visgi - kaip išsiaiškinti - kas nuo ko nusižiūrėjo?
  Klysta visi be išimties tie, kas mano, kad lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš lenkų. Iš tiesų
  lenkai savo virtuvę sukūrė iš aplinkinių tautų - pirmiausiai lietuvių, po to vokiečių, čekų ir net italų.
  Visam pasauliui reklamuojamas „bigus“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys – bigas.
  Sriuba „žiurek“ – tai jau į užmarštį beveik nuėjusi lietuviška sriuba žiūrė su kiaušiniais. „Fliakai“
  – tai prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų, – lenkai net tokio žodžio neturi,
  nusakančio žarnokus. Tokių pavyzdžių galėčiau išvardinti pluoštais, bet užgaulūs lenkai gali labai
  įsižeisti...
  Kuo mūsų nacionalinė lietuviška virtuvė skiriasi nuo kitų šalių? Ypač nuo kaimynų? Pavyzdžiui,
  ką latviai, estai turi, ko neturime mes?
  Lietuvių tautinė virtuvė nuo aplinkinių tautų nelabai kuo skiriasi, nes visi kaimynai augino, rinko
  ir ruošė tuos pačius maisto produktus, augino augalus, daržoves, javus, vaisius ir uogas, galvijus,
  paukščius, medžiojo ir žvejojo tai, kas buvo gaunama šiose gamtinėse sąlygose. Gal labiau išskirti
  reikėtų estus, kurie gyveno atšiauresnėse gamtinėse sąlygose ir jų maisto produktų racionas buvo
  skurdesnis.
  Ar labai skiriasi mūsų nacionalinių patiekalų valgymo ypatumai skirtingais metų sezonais?
  Suprantama, kad metų sezono laikai ir jų metu gaunami maisto produktai įtakoja valgių ir gėrimų
  gamybos būdus bei vartojimą.
  Ar galima teigti, kad mūsų nacionalinė virtuvė ypač kaloringa? Ar visos jos tokios?
  Terminą „kaloringumas“ sugalvojo mitybos nesuprantantys dietologai.
  Lietuviai, gyvendami atšiauresnėse sąlygose, savo mityboje vartoja riebesnius valgius organizmo
  gyvybinėms funkcijoms palaikyti, todėl kai kurių valgių nevertėtų siūlyti kitų kraštų gyventojams,
  ypač turistams.
  Ar yra tokių lietuviškų nacionalinių patiekalų, kurie būdavo gaminami seniau, o dabar
  nebegaminami, arba visai nebepopuliarūs?
  Jie juos surašytume į knygą, išeitų net keli tomai.
  9
  
  10
  
  Ryškėja tendencija, kad lietuviai ima gaminti italų, kinų, prancūzų nacionalinius patiekalus. Ar
  tikrai lietuviška virtuvė nyksta?
  Tai ne tendencija, tai didžiulė bėda, svarbiausiai, kad apie tas virtuves lietuviai mažai ką išmano ir
  gaunasi, kad diletantai ruošia maistą profanams...
  Kalbant apie gėrimus, ar turime nacionalinių gėrimų? (ypač, kurie egzistuoja dabar) O visų taip
  mėgstamas mūsų alus? Ar jis priskiriamas prie nacionalinių patiekalų? (o kaip Trejos Devynerios?)
  Kas yra atsakingi už nacionalinius patiekalus, kad jie neišnyktų?
  Išskyrus midų ir midaus trauktines, daugiau nėra nė vieno tautinio svaigaus gėrimo. Maisto prekių
  parduotuvėse yra tik giros, alaus, degtinių, trauktinių ir likerių surogatai. Ypač blogos kokybė yra
  starka, trejos devynerios, krupnikas, nes tie gėrimai, kuriais Lietuva galėtų didžiuotis, šiandien
  gaminami tik snarglėtų alkoholikų džiaugsmui...
  
  Mūsų dienomis internetinė erdvė tapo pseudointelektualine maišalyne – informacija
  jau nebėra informacija. Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tos pseudoinformacijos,
  yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis labiau, vis daugiau ir plačiau klaidinama,
  mulkinama ir kvailinama, nes tas žinias greituoju būdu ruošia paviršutiniško suvokimo ir
  supratimo individai (-ės).
  Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia
  bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki
  kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška, dažniausiai
  profaniškai idiotiška nuomone.
  Šiandien knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje
  neraukiantys, bet įžūlūs plagiatoriai.
  Juos aš vadinu vagilkomis ir vagišiais, nežiūrint į tai, kad jie yra šou biznio atstovai,
  artistai, dainininkai, dizaineriai ar kitų landžių profesijų žmonės, kurie tik reklamos ir
  savęs aukštinimo sumetimais pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų,
  savaip jį aprašo, savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo...
  Tas pats sakytina ir apie šūsnis internetinių svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių,
  kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės
  pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir
  pan. platina savo kulinarinį gamybinį (technologinį) neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.
  Todėl spaudoje, TV, internete šiandien randame tokį kulinarijos ir mitybos kalbinį
  šiukšlyną, kurio net visi Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti.
  Kulinarija jokiu būdu nėra taukuotu pilvu virėjos triūsas, “patrauklios išvaizdos, skanių
  ir maistingų valgių gaminimo technologija”, - kaip aiškina Lietuvos tarybinė enciklopedija,
  (beje, ji taip pat aiškina, kad kompiuteris yra tik skaičiavimo mašinėlė?..)
  Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos
  istorijos ir tautotyros, žemės ūkio ir pramonės, kultūros, moralės ir etikos raidą, prekybos
  atsiradimą ir vyksmą.
  Nuo tautos mitybos (maisto produktų atsargų ruošimo ir vartojimo, valgių ir
  gėrimų gamybos būdų), valgymo įpročių ir papročių priklauso ir žmogaus, kaip
  asmenybės
  • tapatybė,
  • esybė,
  • geninė sistema,
  • sveikata,
  • išsigimimų lygis,
  • žmonių nutukimas,
  • mąstymas (intelektas),
  • proto galimybės ir imlumas,
  10
  
  10
  
  • suvokimo ypatybės,
  • mentalitetas,
  • gyvensena,
  • būdas (charakterio savybės),
  • darbingumas,
  • polinkiai,
  • kruopštumas,
  • galų gale tokios būdo savybės, kaip
  • agresyvumas arba tolerancija,
  • drąsa arba padlaižiavimas,
  • kas be ko - žemės ūkio ir pramonės raida.
  Pagal P.Bregą net 90% šiuolaikinių ligų priklauso nuo mitybos.
  Pagal mane - 80% ligų atsiranda nuo mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos, 5%
  - nuo kitų civilizacijos faktorių, ypač užteršto oro – V.S.)
  Keičiantis mitybai, kinta žmonių tapatybė, kinta sveikata ir net būdo bruožai.
  Tarybinis rusų „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas) lietuvius pavertė
  biomase, nuolankiais padlaižiais su bolševikiniu „činovnikų“ garbinimu ir paniška
  jų baime, siekimu patiems tapti „činovnikais“ ir tada visus niekinti, tyčiotis ir
  išnaudoti...
  Piceristiniai kebabiniai makdonaldinė mityba ir šiuolaikinių maisto
  prekių parduotuvių tinklai su ne maisto prekėmis, o jų surogatais, lietuvaičius
  verčia nevispročiais spuoguotais paliegėliais, sugebančiais suvokti tik šou
  mėšliną „kultūrą“ ir sugromuliuotą delfi ar 15 minučių tipo informaciją
  Šitą dalyką puikiai išmano mūsų laikų politikai, kurie manipuliuodami maisto
  produktais, gali manipuliuoti žmonių sąmone, padaryti juos priklausomais,
  paklusniais, dvasiškai ir fiziškai silpnais padarais (besmegeniais ligotais gyviais)...
  Tai didžioji tautos dalis tampa nebe žmonėmis, nebe individais, o biomase –
  bukagalve pigia darbo jėga.
  Ar tik ne tais sumetimais Lietuvos miestai ir miesteliai šių dienų valdininkų
  (činovnikų) nutarimais ir sprendimais sėte nusėti nesveiko, chemizuoto beverčio
  maisto produktų ir sveikatai pavojingų gėrimų parduotuvėmis?..
  Ar tik ne tais sumetimais naikinami Lietuvos ūkininkai, „remiami“ Europos
  sąjungos pinigais, kad nieko nedirbtų, tik girtuokliautų ir kuo greičiau išsigimtų ir
  išdvėstų?
  Pagalvokite kokį pasaulinį finansinį krachą sukeltų Lietuvos ūkininkai,
  neklausydami valdininkų-činovnikų, pradėję auginti organinius (ekologinius)
  maisto produktus. Šiandien milijardinius pelnus gaunantys maisto prekių gamybos
  koncernai ir jų parduotuvės „gavnopoliai“ gamina ir parduoda tik maisto produktų
  surogatus, naudingus parduoti, o ne maisto produktus žmogaus mitybai, žmogaus
  sveikam gyvenimui...
  
  Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas,
  
  Mob.tel. +370 617 24338,
  E.paštas: vincentas.sakas@takas.lt