Gripas - neužkrečiantis

• Posted by Juozas Keblys February 16, 2011 - Filed in Health - #Sveikata  - 1,719 views

  Gripas – neužkrečiantis
  Kodėl mokslininkai lig šiol nežino kur gyvena virusas tarp epidemijų?
  Joks gripas, įskaitant ir kiaulių ar veršių, nėra užkrečiantis. Dėl tos pačios paprasčiausios
  priežasties, kad virusai – nėra gyvi organizmai. Užkrečiančios yra peršalimo ligos, nes
  jose labai aktyviai dalyvauja bakterijos. Kai į organizmą pakliūna toksinai, jie yra audinių
  sugeriami ir tampa nereikalingu organizmo balastu. Jeigu kas nors „suserga peršalimu“,
  mikroorganizmai suardo pažeistus audinius į balastą, o balasto organizmas atsikrato per
  nosį ir burną, kosint, čiaudint ir kitais visiems gerai žinomais simptomais. Peršalimas –
  natūralus organizmo apsivalymo būdas. Mikroflora mūsų organizmuose būtent ir yra tam,
  kad reguliuoti balasto kiekį organizme, o tuo pačiu ir surištą su balastu toksikozę.
  Kai organizmas perkrautas toksinais, o draugiškos bakterijos nebegali jų suskaidyti iki
  eliminuojamo iš organizmo balasto, štai tada organizmas ir priverstas kurti tirpiklį, kad
  ištirpinti susikaupusius toksinus. Šis tirpiklis ir yra virusas. Vietoj to, kad leisti organizme
  susikaupti toksinams iki pavojingų gyvybei koncentracijų, organizmas sukuria virusą, kurio
  paskirtis tik viena – nuodingos medžiagos ištirpinimas.
  Egzistuoja virš 2000 įvairių virusų, kuriuos organizmas gali pagaminti, nes organizme
  yra daugiau kaip 2000 tipų įvairių audinių, galinčių kaupti toksinus. Toksinai į organizmą
  dažniausiai pakliūna per nosį, burną ir ...injekcijas. Sezoninis gripas – reiškinys panašus į
  meškas, užmiegančias žiemos miegu. kai maistas pasidaro sunkiai pasiekiamas, meškos
  ieško vietos, kur galima būtų užmigti žiemos miegu, kol vėl neatsiras maisto, tai yra iki
  pavasario. meškos užmiega ne todėl, kad tai yra „masinis meškų susirgimas“, o todėl, kad
  krenta aplinkos temperatūra. Saulės šviesa yra maistas augalams, gyvūnams ir žmogui.
  Kai rudenį temperatūra ima kristi, daugelis medžių numeta vaisius ir lapus. Jie lygiai taip
  pat įkrenta į „miegą“, kuris yra sąlygotas ultravioletinių spindulių trūkumo. Pavasarį, kai
  temperatūra ima kilti ir padaugėja ultravioleto – štai dėl ko pavasarį atbunda medžiai ir
  pasirodo lapai, o po to ir vaisiai. Vitaminas D yra labai svarbi organizmui medžiaga, kuri,
  galima sakyti, netiesiogiai atkeliauja pas mus iš saulės. Vitaminas D reikalingas organizmo
  kaulų ir dantų normaliam struktūros sukūrimui. Kitaip sakant, vitaminas D, tai yra saulės
  šviesa atsakinga už augimą.
  Vien tik maisto, praturtinto vitaminu D, valgymo neužtenka – organizmui būtinai reikalinga
  saulės šviesa.
  Kai žmogui nepakanka vitamino D, organizme sutrinka kaulų, raumenų, kraujo, organų
  ir valymosi sistemos statybos našumas. Valymosi sistema susideda iš bakterijų ir
  specializuotų organizmo ląstelių. Būtent dėl to gripu susergama daugiausiai žiemą – dėl
  ultravioleto trūkumo krenta D vitamino gamyba organizme, o kartu ir visas organizmo
  našumas.
  Skirtingi žmonės suserga gripu skirtingais intervalais – kartą į 4 mėnesius, kartą metuose,
  kartą per du metus, kartą per penkis ir t.t. – priklausomai nuo organizmo individualios
  toksikozės ir našumo. Cikliškumas keičiasi priklausomai nuo našumo ir toksikozės
  pokyčių.
  Kai organizmas sugeba suardyti toksinus su draugiškų bakterijų pagalba, kyla
  tipiškas „peršalimas“.
  Akivaizdu, kad žmonių dauguma peršąla žiemą, o ne vasarą. Draugiškų bakterijų šaltiniai:
  nepasterizuotas pienas, jogurtas, kefyras, raugintos daržovės ...
  Lotyniškai gripas vadinasi Influenza (įtakojimas) tik todėl, kad jo epidemiškumo
  atsiradimas sąlygotas žvaigždžių padėties. Saulė – irgi žvaigždė, taigi sezoniniai
  susirgimai gripu yra tiesioginė klimato pokyčio pasekmė, ir ji teiginį apie priklausomybę
  nuo dangaus kūnų patvirtina.
  Tikėjimas į kažkokias infekcijas – tai tik totali saviapgaulė. Nėra jokių parazitų, galinčių
  sukelti susirgimus. Tačiau atitinkami toksinai, pakliūnantys į organizmą, gali aktyvuoti
  organizmo valymosi sistemą.
  Žmonės, gyvūnai ir augalai – gyvi organizmai. Bakterijos – taip pat, bet mikroorganizmai.
  Yra du bakterijų tipai – draugiškos ir kenkėjiškos. Kai į organizmą pakliūna draugiška
  bakterija, ji „sutinkama“ kaip maistas. Kai į organizmą pakliūna kenkėjiška –
  ji „pasitinkama“ kaip nuodas. Nuodai mažina sistemos našumą ir turi būti iš organizmo
  pašalinti. Jeigu kas nors sriūbtels šlapimo iš unitazo, kuriame mėnesį nebuvo nuleistas
  vanduo, organizmo valymosi sistema įsijungs iš karto. Dėl ilgo buvimo unitaze bakterijos
  jame virto toksinais. Tam, kad pilnai atsikratyti nuo tokių toksinų, organizmui prireiks dienų,
  o gal net savaičių. Ir tokią reakciją sukels ne bakterijos, o toksinai.
  Kai žmonės geria karvės ar motinos šviežią nevirintą pieną, jame esančias bakterijas
  organizmai priima kaip maistą ir organizmų našumas stipriai išauga.
  Kai žmonės įsipjauna surūdijusiu peiliu, jų organizmai reaguoja į tai pūliniais ir tinimu.
  Bet tai nėra jokia infekcija, o tik atsakas į pakliuvusį po oda metalą, nes toks metalas
  organizmui yra toksinas – nuodas. Tas pats ir su maistu. Jei kas nors suvalgys nuodingą
  grybą, jo organizmas atsakys į tai intoksikacija, kurią panaikinti gali prireikti metų. Jeigu
  žmonės valgo nenuodingus grybus, jie virškinami ir suvartojami kaip įprasti baltymai.
  toksinai gali būti ir įkvepiami. Kai vyksta gyvūno audinių irimas, susidaro puvimo
  kvapas, kuris žmogui yra pakankamai toksiškas (prisiminkite ilgus verkšlenimus prie
  mirusiojo karsto. Žvakės ne šiap sau prie jo deginamos). Būtent dėl to kai kurie žmonės,
  dirbantys su gyvūnų kailiais, įkvepia per daug kenkėjiškų bakterijų, po ko prasideda
  toksikologinis „valymasis“ jų organizmuose. Labiausiai paplitusi detoksikacijos procedūra
  tokiais atvejais – sibirinė opa. Didžioji dauguma žmonių įsitikinus, kad „parazitai“ blogi, bet
  tikrumoje parazitai – slaptieji organizmo draugai.
  Sveikame žarnyne parazitai nesidaugina, todėl daugelis žmonių tiki, kad jų neturi. Bet kai
  žarnynas nusilpsta dėl didelės intoksikacijos, neteisingos mitybos ir/arba persivalgymo
  – štai tada parazitų populiacija gali išaugti iki kritinių dydžių. Apskritai, parazitai ėda ir
  perdirba nesuvirškintus maisto likučius, ir dirba suderintai su visu organizmu (simbiozė).
  Kai numiršta kai kurie gyvūnai, parazitai padeda suardyti kūną. Grifai, mintantys
  dvėseliena, suryja kartu su pašvinkusia mėsa ir begalę parazitų – taip tęsiasi gyvybės
  ratas. Parazitas negali sukelti jokios ligos – tai gali padaryti tik organizmo būsena. Virusai
  negali keliauti organizme iš vieno galo į kitą. Kai žmonės „nugriebia“ peršalimą, jie įkvepia
  aktyvias sanitarines bakterijas (AS, išspjautas kito žmogaus su seilėmis kosint ar čiaudint.
  Jei organizme yra pakankamai toksinų, tai pakliuvę į organizmą mikroorganizmai aktyvuoja
  draugiškas bakterijas žarnyne ir prasideda valymasis. Tai gali įvykti iš karto arba vėliau.
  Jeigu kam nors pavyksta išvengti ASB, tai toksinų lygis organizme toliau auga ir vėliau tai
  gali baigtis virusine detoksikacija, tai yra daug sunkesne valymosi forma.
  Nuo perduodamų oro-lašeliniu būdu bakterijų pabėgti galima, bet nuo pakliūnančių į
  organizmą toksinų – ne. Epizodinės detoksikacijos būtinos. Ir jeigu yra galimybė rinktis
  tarp peršalimo ir viruso, tai geriau jau peršalimas – sirgti juo lengviau. Peršalimai – didis
  gėris.
  Užkrėsdami vienas kitą, mes padedame organizme palaikyti švarą. Kai žmonės įkvepia
  ASB, bet organizme nėra toksinų, tai valymosi sistema nesuveikia ir organizme nieko
  neįvyksta, išskyrus tai, kad organizmo valymosi sistemoje apsigyvena keletas naujų
  mikroorganizmų, ir visa tai įvyksta žmogui nieko nejuntant.
  Net jeigu ir sėdėti visai gretimais kiaulės, kurios organizme vyksta detoksikacija, ir įkvėpti
  kažkokį kiekį ASB, tai „blogiausia“ kas gali atsitikti – tai peršalimas, kuris bus juntamas tik
  tuo atveju, jeigu organizme toksikozė didelė.
  Jeigu bakterijos nesusitvarko su toksinų atsargomis, nesvarbu kurioje organizmo vietoje jie
  būtų sukrauti, tai organizmas sukuria virusą tam, kad ištirpinti pažeistą toksinais audinį.
  Bet šansai, kad žmogus pagamins tokį patį virusą, kaip ir kiaulė, yra lygūs nuliui. Todėl,
  kad žmogus – ne kiaulė, jame nėra kiaulės DNR. Net jeigu ir suvalgysite išbertas kiaulės
  organizmo vietas, užsikrėsti vistiek nepavyks. Po to, kai gyvulio audinys bus prarytas,
  jis visiškai ištirps ir pavirs žmogaus audiniu. Gripu negalima užsikrėsti, kaip neįmanoma
  užsikrėsti ir AIDS. Stovint greta sergančio AIDS ir įkvepiant ligonio į orą paleistas daleles –
  čiaudint ar kosint, užsikrėsti AIDS neįmanoma. Jeigu pabučiuosite AIDS auką ir prarysite
  jo seilių, Tai susirgti AIDS – nepavyks. Tačiau jei susileisite sau tokio ligonio kraujo – štai
  tada ir įmanomas susirgimo AIDS variantas.
  Tas pat ir su gripu. Po vakcinos injekcijos, kuri, tarp kitko, turi savyje kiaulės DNR, jūsų
  šansai užsikrėsti gripu išauga nuo 0 % iki 100%. Po vakcinavimo žmogus dalinai tampa
  kiaule, dalinai paukščiu (nes vakcinos auginamos kiaušinių embrionuose). Svetimo audinio
  medžiagos injekcija žmogui sukelia nenormalų jo organizmo aktyvumą. Visiems žinoma,
  kas atsitinka, kai suleidžiamas ne tos grupės donoro kraujas jo perpylimo metu. Būtina
  žinoti kraujo grupę.
  Maža to, kad kiaulės DNR niekaip neįsikomponuoja į jokią žmogaus kraujo grupę, tai
  priedo dar tokios injekcijos pasekmės bauginančios. Po vakcinavimo kūnas gauna signalą
  apie svetimo DNR įsiskverbimą, kas eilei žmonių jau gali iš karto sukelti anafilaksinį šoką
  ir netgi mirtį. Dauguma žmonių „atsiperka“ švelnesne pirmine reakcija – vėmimu, vidurių
  laisvėjimu, galvos skausmu ir kitais simptomais. Bet ateityje, gaminant virusus, valymosi
  sistema nedirbs normaliai, nes ląstelės yra valymosi sistemos dalis. Tiek kiaulių, tiek
  paukščių organizmų valymosi sistemos į toksinų susikaupimą reaguoja labai individualiai,
  būdingai tik tai gyvūnų rūšiai.
  Su laiku gyvūno ląstelės iš vakcinos paplinta po visą organizmą. Ir kai ateis laikas kurti
  virusą, kad tirpinti sukauptas atliekas, organizmas kartu žmogaus ląstelėmis panaudos
  ir kiaulės, ir paukščio ląsteles. Bendros pastangos tirpinant atliekas, būdingos žmogui,
  kiaulei ir paukščiui išsilieja pasiskiepijusiam į didelius nemalonumus – į mutacijas.
  Kūnas bandys išvesti kenksmingus toksinus, o tai bus lydima visa eile sunkių simptomų,
  bet tai jam nepavyks, nes jis yra genetiškai pakeistas.
  Kadaise, seniai vakcinos buvo gaminamos iš žaizdos pūlių, kuriuose buvo ištirpę toksinai
  (faktiškai virusas), ir vėl skiepijamos gyvuliui. Gaminant vakciną „nuo šiltinės“ iš sergančio
  šiltine buvo imamos žmogaus pūlingos išskyros ir užtepamos ant šviežios atviros paršelio
  žaizdos. Po to virusas aktyvuodavo kiaulės valymosi sistemą ir prasidėdavo sukauptų
  toksinų eliminavimo iš organizmo procesas. Kai kiaulių kūnai pradėdavo šalinti toksinus,
  pūliai, turintys kiaulės DNR, buvo pasėjami vištų kiaušiniuose. Ši vakcina, kuri labai
  panaši į mūsų dienų vakcinas buvo griežtai privaloma visiems amerikiečių kareiviams,
  siunčiamiems į pirmąjį pasaulinį karą 1917 metais.
  Visos medicinos ir ne medicinos instancijos buvo vieningos nuomonės, kad vakcinos
  turi savyje sušvelnintą viruso formą. Iš kart po vakcinavimo daliai kareivių iš karto
  išsivystydavo simptomų kompleksas, kurį gydytojai pavadino paratifu. Iš esmės, tai ta
  pati šiltinė, tik švelnesnės formos. Jeigu kareiviams būtų suleista vakcina, pagaminta iš
  žmogaus medžiagos, jie būtų susirgę šiltine.
  Kadangi jiems leido vakciną iš žmogaus šiltinės viruso, mutavusio kiaulės organizme, o
  po to paukščio, tai jiems buvo suleidžiamas genetiškai jau kitas virusas. Šis žmogauskiaulės-
  paukščio DNR mišinys vėliau sutrikdo vakcinuotų žmonių organizmo darbą.
  Pirmojo pasaulinio karo metu kareiviai dažnai patirdavo apsinuodijimą nuodingomis
  dujomis. Šių dujų nuodai kaupdavosi plaučiuose ir vėliau ar anksčiau turėjo būti imami
  šalinti iš organizmų. Daugeliu atvejų detoksikacija pasireikšdavo kaip pneumonija. Kadangi
  valymosi sistema dirbo ne tik pagal žmogaus programą, bet pagal kiaulės-paukščio,
  jai nepavydavo susitvarkyti su problema. Organizmas imdavo tiekti į plaučius daugiau
  kraujo, kad ištirpinti toksinus, ir šis reiškinys buvo vadintas „plaučių uždegimu“, tačiau
  tai jam vistiek nepavykdavo, nes visas modus operandi buvo svetimos DNR iškreiptas.
  Organizmas toliau intensyviai padavinėjo kraują į plaučius, kas peraugdavo į kraujavimą,
  springimą savo krauju, blogėjimą ir mirtį, kuri šiandien žinoma citokininės audros
  pavadinimu.
  Citokininė audra – kaip tik ta pati, kuri tapo 1918 metų gripo pandemijos priežastimi. Ne
  sezoninis gripas, ne kiaulių gripas, bet savos organizmo pastangos pašalinti toksinus,
  susidariusius po vakcinavimo nuo šiltinės svetima organizmui medžiaga.
  Turint omenyje kiek pasaulyje yra išmetama į orą nuodingų medžiagų, tai galima pamatyti
  kaip kokį ryšį. 2009 metais iš karto po vakcinavimo kampanijos Mechike, pasklido
  pranešimai apie kiaulių gripą. Baltieji Rūmai tada išstojo su viešu pareiškimu, kad kiaulių
  gripo virusu bus apkrėsta 50% JAV gyventojų, ir prognozavo 10-20% mirtingumą. Bet kaip
  ir reikėjo tikėtis (nes infekcijos – tai apgaulė) mirtingumas nuo kiaulių gripo 2009 metais
  buvo žemesnis, negu dviejų prieš tai buvusių eilinių gripo protrūkių suma. Mirtingumas
  kiekvienais metais dėl eilinio sezoninio gripo – mažesnis nei 0,1%.
  Maikas Levitas, vadovaujantis JAV kovos su kiaulių gripo pandemija komisijai, taip
  pakomentavo vyriausybės prognozę: „Tai, kas įvyko, tai ne persidraudimas, o visiškai
  protinga reakcija“ Po to pridūrė: „Jeigu informacija apie artėjančius teroro aktus tampa
  žinoma valdžiai, ji privalo veikti. O pandemija – tai gamtinis teroro aktas...“
  Ką gi, aptarkime ir gamtinį terorizmą. Visi pasaulio paukščiai galėtų susirinkti į vieną būrį,
  praskristi virš gyvenviečių ir visi tuo pačiu metu paleisti žemyn savo išmatas. Visa fekalinė
  masė, besileidžianti iš dangaus, pripildytų kartu su globaliu atšilimu orą metanu ir žmonės
  iškristų. Tai teroro akto variantas Nr.1. Variantas Nr.2: jeigu viso pasaulio kiaules maitintų
  kiauliena, jos susirgtų pasiutlige. Tada jos išsiveržtų iš gardų ir suėstų žmones tarsi
  zombiai. Tai visiškai realu. Bet šansų, kad gyvūnai galėtų terorizuoti žmones kažkokiu
  gripu, nėra jokių. Ir viskas dėl to, kad gripas neužkrečiamas. Vienintelis būdas, kuriuo
  gripas gali tapti pandemija žmonijai – tai svetimos medžiagos injekcijos žmonėms ir
  perdozavimas toksinais. Toksinai yra ore, kuriuo kvėpuojam, vandenyje, kurį geriame,
  maiste, kurį valgome. Ir žinoma – injekcijose.
  Iš kur pasklido vakcinavimas? Kinijoje vakcinavimą naudojo jau 200 metų iki mūsų eros, o
  taip, kaip tai darome mes, Indijoje pradėjo daryti maždaug apie 1000-sius metus.
  Raupai buvo labiausiai paplitusi žmogaus detoksikavimo procedūra visame pasaulyje ir
  juo „susirgdavo“ iki 50% gyventojų, iš kurių trečdalis valymosi metu mirdavo. Pirmu metodu
  išvengti raupų buvo pudros gaminimas iš raupų pleiskanų ir jos įkvėpimas. Vėliau imta jas
  įvedinėti per įpjovas odoje. Šie metodai buvo naudojami iki 17 amžiaus.
  Kadangi žmonėms faktiškai buvo įskiepijami raupai, daugelis iš jų susirgdavo ir netgi
  mirdavo. Todėl buvo ieškoma kitų metodų. Ieškojimo rezultatas – kažkam šovė į galvą imti
  raupų pleiskanas nuo karvės tešmens ir patalpinti jas vaikams po oda, kas vėliau imta
  vadinti vakcinavimu. Šis metodas prigijo, nes mirtingumas sumažėjo dešimtis kartų. Tokius
  skiepus Anglijoje imta gaminti 1710 metais. Ir daugelis tikėjo, kad tai gelbsti juos nuo
  raupų, nors tikrovėje ši operacija tik pakeisdavo jų organizmų produktyvumą. Dėl to, kad į
  žmonių organizmus buvo įvedamas panašus virusas (karvės raupų), jų valymosi sistemos,
  kurios, kaip jau žinote, susideda iš bakterijų ir ląstelių, pasidarydavo nesugebančios
  pagaminti normalaus viruso. Net ir įvertinimas fakto, kad kažkam buvo sušvirkštas
  svetimas virusas, nekeičia kito fakto, sakančio, kad toksinai ir toliau paklius į organizmą ir
  bus kaupiami jame.
  Bet po to, kai genetinis kodas pakeistas, organizmas jau negali pagaminti raupų, o vietoj jų
  gamina naujus virusus – tymų, kiaulytės ar vėjaraupių...
  Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad raupus nugalėjo skiepais – klaidingas. Priežastis, dėl
  kurios nuo 1977 metų nebesusergama raupais, yra radikalus sanitarinių ir gamybos sąlygų
  pagerėjimas. Kažkas iš mūsų protėvių tikrai vakcinavosi nuo karvių raupų. Buboninis
  maras, nušlavęs nuo Žemės paviršiaus pusę Europos žmonių, buvo sukeltas pirmiausia
  baisiomis antisanitarinėmis sąlygomis. Todėl išgyvenę šia problema toliau labai stipriai
  užsiėmė. Nerūdijančiu plienu dar ne taip seniai niekas nesinaudojo – tai imta praktikuoti
  ne taip seniai. O tai reiškia, kad į organizmą pakliūdavo didžiuliai kiekiai laisvųjų radikalų
  su maistu ir vandeniu, iš geležinių indų, alavinių puodelių, aliuminio šakučių ir šaukštų
  ir t.t. Dar šviežias atmintyje pavyzdys, kai antrojo pasaulinio karo metu buvo didelis
  apsinuodijimas maistu – po karo konservuoti produktai tapo labai populiarūs gyventojų
  tarpe. Kadangi nervų sistema laidumui naudoja metalus, tai alavas implantavosi į nugaros
  smegenis, o tai savo ruožtu sukeldavo valymą, kuris vadinamas dabar poliomielitu.
  Pramonės sąlygų ir bendros sanitarinės padėties pagerėjimas per paskutinius 50 metų
  labai sumažino sunkių valymųsi skaičių žmonių tarpe, tokių, kaip, pavyzdžiui, kokliušas.
  Pasiaiškinkime konkrečiau kas yra virusas. Jeigu pažvelgsime į enciklopediją, tai joje
  perskaitysime, kad vieni virusai kilo iš plazmidžių, kiti – iš bakterijų. Tai reiškia, kad virusai
  organizmo viduje yra kuriami arba bakterijų, arba ląstelių. Žmogaus žarnyno floroje
  bakterijų 10 kartų daugiau, negu likusiame kūne, kas reiškia, kad didesnė tikimybė, jog
  virusus kuria ląstelės. Nėra priešistorinių įrašų apie virusus, nes virusas – tik tirpiklis,
  panašus į vandenį. Iškasenose neįmanoma rasti vandens, kaip neįmanoma rasti ir virusų.
  Vanduo tirpina uolieną. Virusai per maži, kad juos pamatytume paprasto mikroskopo
  pagalba, jie 100 kartų mažesni už vidutines bakterijas.
  Biologija tvirtina, kad „virusai egzistuoja dviejose būsenose. Ne konktakto su šeimininku
  metu jie „miega“. Tuo metu juose nėra jokio biologinio aktyvumo – virusas tėra statiška
  organinė dalelė, kuri vadinama virionu... “Štai tas virionas ir yra tas organizmo sukuriamas
  tirpiklis. Skaitom toliau: „kai virionas sueina į kontaktą su šeimininku, jis tampa aktyviu ir
  vadinamas virusu... “Kitais žodžiais sakant, kai organinis tirpiklis sukontaktuoja su pažeistu
  audiniu, jis tirpina toksinus ir prasideda toksino eliminacijos procesas.
  Egzistuoja tūkstančiai virusų modifikacijų ir formų, nes egzistuoja tūkstančiai įvairių
  audinių žmogaus organizme, kuriems reikalingas valymas. Vienintelis būdas gauti virusą
  iš kito yra injekcija (sąmoninga arba ne, pvz. žaizda). Pasaulyje nėra dviejų genetiškai
  vienodų sutvėrimų, net tarp dvynių. Visa informacija viruse yra arba iš DNR, arba iš RNR
  to audinio, kurį jis tirpina. Todėl, jei įkvėpsite kokią nors draugišką bakteriją, išlėkusią iš
  kieno nors burnos, kurios savininko organizme vyksta detoksikacija, ir jeigu ši bakterija
  pagamins tirpiklį jūsų kūne, tai bus visiškai kitas virusas, netgi tuo atveju, jei valosi toks
  pat audinys. Todėl, kad jūsų DNR ir RNR genetiškai skiriasi nuo visų likusių. Bet jeigu jūs
  injekuosite sau kokį nors audinį iš kito žmogaus, tai jūs gausite būtent tą jo virusą. Ir tai
  lengva patikrinti. Paimkite 100 žmonių, sergančių paprastu sezoniniu gripu, ir patalpinkite
  juos į vieną kambarį su tais, kurie neserga – niekas nuo nieko neužsikrės jokiu virusu. Tai
  lengvai įrodoma kraujo analize.
  O dabar paimkite 100 paukščių ir 100 kiaulių, sergančių savo gripu, ir patalpinkite juos
  su 100 sveikų žmonių – nė vienas žmogus nesusirgs nei paukščių, nei kiaulių gripu, su
  sąlyga, kad nė vienas iš tų žmonių nebuvo skiepytas nuo paukščių ar kiaulių gripo, ir
  netapo pusiau kiaule ar pusiau paukščiu, ir nepagamino mutavusio viruso.
  Peršalimų metu toksinai išvedami per gerklę ir nosį, kai tuo tarpu virusai juos šalina iš
  organizmo per odos poras, per bėrimus, žaizdas, votis, arba, kaip gripo atveju – per
  prakaitą.
  Taigi ką konkrečiai padaro vakcina? Iš bendro išsilavinimo žinome, kad vakcina – tai
  išvalytas viruso antigenas, kuris steriliai stimuliuoja imuninę sistemą ir perspėja apie
  užsikrėtimą virusu. Antigenas – tai pats virusas, galintis stimuliuoti imuninį atsaką. Imuninė
  reakcija – tai organizmo reakcija į antigeną, pasireiškianti antikūnų prieš antigeną gamyba.
  Antikūnas – tai tas, ką gamina organizmas atsakydamas į antigeno stimuliavimą, ir kas
  veikia specifiškai prieš tą antigeną. Imuninė sistema saugo organizmą nuo svetimų audinių
  ir ląstelių. Vienintelis būdas juos gauti į organizmo vidų – vienokiu ar kitokiu būdu injekuoti
  juos.
  Aiškinimas paprasčiau. Įsivaizduokite, kad jums į organizmą įvedė virusą. Po to, pirmą
  kartą žmonijos istorijoje, jūsų organizmas turi sukurti tai, kas vadinama „imunine apsauga“
  tam, kad apsaugoti save nuo naujos „dovanos“, kurioje yra krūva svetimų genų, tai yra nuo
  situacijos, kuri laukinėje Gamtoje praktiškai neįmanoma (na nebent vampyrų šalyje) . Jūsų
  organizmas negalės atsikratyti svetimo audinio, nes jis buvo injekuotas, bet ne suvalgytas.
  Svetimas audinys, gautas iš visai kitos gyvūnų rūšies, sabotuos jūsų organizmo
  produktyvumą genų mutacijos pagalba. Jūsų organizmas priešinsis svetimam audiniui,
  gamindamas mažus kūnelius kovai su svetimu DNR, žinomus antikūnų pavadinimu.
  Faktiškai gripo virusas, atėjęs su gyvūno audiniu, kuriame vyko detoksikavimo pabaiga,
  labai greitai plinta visame žmogaus organizme, ką patvirtina patinimas injekcijos vietoje,
  skausmu įvairiose kūno vietose ir visais kitais gripo požymiais. Nuo šiol jūs niekada
  neatsikratysite toksinų, pakliūnančių į jūsų organizmą. Pasipriešinimas, kurį organizmas
  organizuoja kaip atsaką, sustiprintą antikūnais, į svetimo audinio įsiveržimą į organizmą,
  vadiname imunitetu. Kadangi jūsų genai mutavo, įvairios organizmo dalys ateityje dirbs
  neteisingai, priklausomai nuo to, kiek toksinų paklius į organizmą.
  Pats greičiausias būdas nusinuodyti – skiepijimasis, įvertinant, kad pačios vakcinos turi
  aliuminio ir gyvsidabrio, turinčių tendenciją kauptis smegenyse. Po tokio veiksmo, jūsų
  valymosi sistema gali klaidingai reaguoti į visiškai nepavojingas medžiagas (pavyzdžiui,
  augalų žiedadulkes) kaip į pavojų ir akimirksniu organizuoti fiktyvų valymąsi, visiems
  gerai žinomą alergijos pavadinimu. Kūną gali berti, gali niežėti akys, varvėti nosis –
  tai vis bandymai pašalinti iš organizmo kenksmingą medžiagą, kai realus pavojus tuo
  tarpu yra nepašalinti audiniai ir nuodai, į kuriuos organizmo reakcija jau atrofuota. Po
  atsakomuoju smūgiu gali pakliūti ir kiti organai – pavyzdžiui, kasa, ėmusi gaminti insulino
  kiekį virš normos, kas pasibaigs diabetu. Jūsų organizmas gali iš vis nustoti šalinti toksinus
  per valymosi sistemą, ko pasekoje organizmas nebesugebės gaminti reikalingų virusų
  pažeistų audinių tirpinimui. Tai pasibaigs mirusių ląstelių kaupimu, kol neišsivystys
  onkologinis darinys.
  Jūsų organizmas pasikeis visam laikui, o jūsų mutavę genai nukeliaus pas jūsų vaikus. Yra
  tikimybė, kad jie gims protiškai atsilikę ar sergantys autizmu. Liga – nenormali organizmo
  būsena, trikdanti jo funkcijas.
  Bet kuris peršalimas ar virusas, kylantys niekada neskiepytam ar kitais būdais
  neinjekuotam organizme – normalus reiškinys.
  Visos ligos sukeliamos injekcijomis. Simptomas – tai reiškinys, rodantis esančią ligą ar
  nukrypimą nuo normos. Simptomai galimi tik žmonėms, gavusiems injekcijas.
  Peršalimas arba virusinis susirgimas – požymis, kad organizmas valosi nuo toksiškos jam
  medžiagos.
  Pandemija – ligos protrūkis, apimantis plačius gyventojų sluoksnius, kuris gali būti
  sukeliamas tik masiškai skiepijant juos.
  Žmonės niekada negali užsikrėsti nuo kitų žmonių ar gyvūnų ir jokiais laboratoriniais
  tyrimais to neįmanoma įrodyti, kad gripas yra užkrečiamas. Virusai ne organizmai ir negali
  keliauti. Vakcinos neapsaugo nuo ligų, bet sukuria jas.
  Trečiojo pasaulio žmonės, kurie niekada nebuvo skiepyti, neturi net supratimo apie tokias
  ligas. Šiame straipsnyje parašyta informacija atrodo radikali tik dėl to, kad daugelis žmonių
  apie tai nežino dėl masinės dezinformacijos, melo ir saviapgaulės.
  „Nė viena šalis, nė viena tauta negali būti laisva ir tuo pat metu neišprususi “
  ©Tomas Džeffersonas.
  Tai reiškia, kad daugelis iš mūsų – vergai. Dabar pats laikas užduoti patį pagrindinį
  klausimą: kodėl JAV iš 50 valstijų 39-iose sutiko su „ sveikatos apsaugos aktu valstybės
  saugumo interesais“, tai yra pandemijos atveju su prievartiniu gyventojų vakcinavimu? Ir
  kodėl Pasaulinė Sveikatos Organizacija verčia 196 pasaulio šalis pasirašyti analogiškus
  susitarimus?
  Ką gi, pasiruoškite tiesai... Henris Kisindžeris savo 1974 metų pranešime
  pasakė: „Geriausias būdas atsikratyti gyventojų pertekliaus yra gyventojų vakcinavimas
  užkrėstais medikamentais.“
  Kiekviena gyvybė yra unikali. Apie tai byloja jos individualumo „pasas“ – DNR.
  Dabar, kai perskaitėte šį straipsnį, permąstykite kaip atrodo kai kurie mūsų pačių ir
  dabartinių medikų veiksmai – kraujo perpylimas, skiepai, vaistų ir civilizacijos „patobulinto“
  maisto vartojimas, elgesys su mus supančia aplinka... Visa tai vienokiu ar kitokiu būdu
  susiveda į tą patį – konfliktą su mūsų DNR.
  Jūs pageidaujate jo? Tada pirmyn skiepytis!