Begleivė dieta

  • Arnoldas Eretas
    GYDOMOJI  BEGLEIVĖS DIETOS  SISTEMA (ištrauka)
     
    Arnoldas Eretas gimė Vokietijoje.. Jo tėvas jam perdavė nuostabius, sėkmingus, tiek gyvūnų, tiek žmonių gydymo be vaistų natūraliomis priemonėmis, įgūdžius.
     
    Mano pirmas pastebėjimas buvo toks, kad vegetarai nebuvo sveikesni už mėsėdžius - daugelis jų atrodė sergantys ir išblyškę. Nuo krakmolinio maisto ir pieno mano sveikata iš lėto blogėjo. Aš aplankiau natūropatijos mokyklą, įsisavinau kai ką iš psichiatrijos, krikščioniškojo mokslo, gydymą įtaiga, magnetinį gijimą ir t.t. - ir viskas dėl tikslo sužinoti realias ir pagrindines puikios sveikatos tiesas. Daugiau ar mažiau nusivyliau ir paskui nuvykau į Nicą Pietų Prancūzijoje, ir išbandžiau radikalią vaisių dietą, išskyrus pintos pieno į dieną vartojimą – tada dar galvodamas, kad man reikalingas albuminas – aš, kaip ir daugelis kitų, atsižvelgdamas į savo būklę, nedariau jokių pakeitimų vaisių dietoje ir iš to gavau visai nedaug naudos. Aš kai ką išstudijavau apie badavimą, tačiau draugai ir giminės tai sutiko priešiškai. Sekančią žiemą aš nuvykau į Alžyrą. Vidutinis klimatas ir puikūs vaisiai pagerino mano būklę ir suteikė man daugiau tikėjimo gamtos metodais ir padėjo juos suprasti. Aš net buvau toks drąsus ir išbandžiau trumpus badavimus, kad padėčiau valomosioms vaisių savybėms ir klimatui.
    Neaprašomi, niekada anksčiau nežinomi geresnės sveikatos, daugiau gyvybinės energijos, didesnio efektyvumo, daugiau ištvermės ir jėgos pojūčiai apėmė mane ir suteikė man didelį džiaugsmą ir laimę paprasčiausiai jaustis gyvu! Pojūčiai buvo ne tik fiziniai. Įvyko dideli mano protinių sugebėjimų pasikeitimai: jausti, prisiminti; padaugėjo drąsos, vilties ir svarbiausia, atsirado dvasinis supratimas, kuris patekėjo kaip saulė, nušviečianti daug aukštesnes dvasines problemas. Visi mano gebėjimai buvo pagerinti, jie gerokai viršijo tuos geriausius gebėjimus, kurie buvo mano sveikoje jaunystėje. Stebuklingai pagerėjo mano fizinis efektyvumas ir ištvermė.
     
    Badavimas, Geriausia Gamtos Priemonė, buvo grubiai taikoma ir netinkamai suprasta. Atsižvelgiant į mano ilgą patirtį gydant save badavimu ir begleive dieta, galiu tvirtai pasakyti – tai turi nuostabią galią ir naudą, jeigu teisingai tuo naudotis. (...)mano tikėjimas Europos civilizacijos pranašumu stipriai susvyravo, ir tai tik sustiprino pojūtį, kad esu teisingame žinių į tobulą sveikatą, į geresnį  proto vystymąsi, žymiai aktyvesnį ir ilgesnį gyvenimą kelyje.
    Egipte mes su draugu matėme rasę žmonių, turinčių nepaprastą jėgą ir ištvermę, gyvenančių daugiausia iš kuklios vegetariškos dietos ir su dviem žalingais įpročiais – cigarečių rūkymu ir aistra stipriai kavai; visgi mes nepastebėjome nė  vieno neurotiško ar toksemijos paveikto žmogaus. Matant kiek mažai rūšių ir kiek nedaug maisto jie valgo ir žinant, kad jie valgė tos pat rūšies maistą kaip ir jų protėviai - tas suteikia pagrindą manyti apie puikią Senosios Egipto civilizacijos maisto kokybę.
    Palestinoje tirdami vietinius papročius, užrašus, istoriją mes prabuvome kelis mėnesius. Ko pasekoje mano koncepcija apie Naujojo Testamento tikrąją prasmę labai pasikeitė. Aš sužinojau, kad Kristaus gyvenimas ir mokymai vyko griežtai laikantis šiuo metu žinomų natūralių dėsnių, kurie teikė jam puikius intelektą ir sveikatą. Tačiau, kai tie dėsniai, praėjus 150 metų po Kristaus, buvo užrašyti iš nuogirdų, pagražinti Rytų išsireiškimais ir metaforomis, jie pateikė nepilnas žinias apie natūralius reiškinius. Tai kas buvo  nuostabu ir nieko daugiau, buvo laikoma „stebuklu“. Jo pirmtakai, jo pasninkai, jo dieta ir gyvenimo stilius, analogiškas kaip ir jo bendraminčių – viskas rodo gyvenimo dermę su gamta, kuri jam suteikė puikią sveikatą be dieviškos pagalbos. Jis tai patvirtino pareikšdamas, kad ateities kartos „atliks didesnius darbus, nei jis“, kadangi jos gaus geriausias natūralių – dieviškumo- nekintamų įstatymų ir metodų žinias. Mano sekanti knyga įtikinamai įrodys, kad Kristaus kilmė, taip vadinamieji išgijimo stebuklai ir akivaizdūs natūralios teisės pakitimai, jo prisikėlimas ir pakilimas į „Dangų“ vyko pagal gamtos dėsnius, tačiau jie buvo visiškai nesuprantami tada ir dalinai dabar. Egzistuojantis nemokšiškumas įstatymuose, esančiuose normalios sveikatos pagrindu, šiame šimtmetyje pastebimas daug labiau, nei praėjusiais šimtmečiais, kas ir patvirtina taip vadinamų civilizuotų tautų degradaciją, vykstančią įvairiomis kryptimis ir būdais.
     
    Kitos aplankytos šalys parodė natūralių sveikatos principų fazes ir aš su dideliu entuziazmu bei įsitikinimu ėmiausi savo paties sveikatos tobulinimo, atlikdamas badavimo ir pagerintos dietos eksperimentus. Aš instinktyviai jaučiau ir greitai įrodžiau, kad kai kurie natūralūs produktai tinkamu būdu paruošti turi didelį energetinį efektyvumą suteikiantį jėgos; jie taip pat turi puikias valomąsias savybes, kai tinkamai naudojami  – protingai susilaikant nuo bet kokio kito maisto, siekiant užkirsti kelią ir išgydyti bet kokios rūšies ligas. Kai maistas naudojamas pagal individualius žmogaus organizmo užterštumo toksinais lygius (ne mikrobais), jo amžių, profesiją, klimatą, metų laiką ir t.t. - atsargiai ir garantuotai padeda net sergant taip vadinamomis nepagydomomis ligomis, jeigu žmogus nėra labai senas arba nėra slegiamas žalingų įpročių. Teisingos maisto rūšys ir mažesnis maisto kiekis, kaip pasiruošimas trumpam arba ilgam badavimui (priklausomai nuo žmogaus būklės) suteikia poilsio virškinimo organams nuo papildomo darbo ir vėliau atnaujinant teisingų maisto rūšių vartojimą (tai labai svarbu) pateikia stebėtinus ir naudingus rezultatus. Aš badavau 24 dienas ir pajutau tokius nuostabiai malonius rezultatus kalbant ne tik apie fizinę, bet ir protinę ir dvasinę būkles, kad man kilo nenumaldomas noras apie savo atradimus, patirtį ir galutines išvadas papasakoti savo draugams ir kitiems žmonėms. Aš negalėjo aprašyti savo jausmų, bet pasakiau jiems, kad jie tai turi patirti, ką kai kurie ir padarė.
    Mano aptariama gleivių teorija – pasekoje įrodytas faktas – kaip pagrindinė visų ligų priežastis, buvo vis labiau, taip pat, kaip ir mano išgijimo sistema, pripažįstama žmonių. Ji atlaikė išbandymus ir suteikė supratimą tam, ką vienas autorius pavadino „didele sėkme“ ir šiandien yra visos priežastys taikyti natūralų gydymą ir dietą – tai pati nuostabiausia ir sėkmingiausia išgijimo sistema. Ją automatiškai pavadino „Mitybos terapija“, kuri davė pradžią „Natūropatijjos kultui“. Daugiau nei dešimt metų aš rašiau straipsnius sveikatos žurnalams, skaičiau paskaitas didžiuosiuose Europos miestuose, aptardamas sistemos privalumus su medikais ir profesionalais, priimdavau tūkstančius pacientų savo „Vaisių ir badavimo sanatorijoje“ ir laiškuose dalindavau patarimus.. Iš viso to  evoliucionavo tai, kas dabar tampa gerai žinomu Amerikoje pavadinimu „Begleivė dieta“.
    Patvirtinta, kad vaisiuose ir daržovėse esama elementų, kurie tiek kiekiu, tiek kokybe gaunant gyvybinės energijos gerokai lenkia bet kokius kitus produktus. Šie elementai arba komponentai žinomi kaip „organinė anglis“ ir „vynuogių cukrus“. Jų esamas pakankamas kiekis paneigia idėją, kad organinės, mineralinės arba audinių druskos gamina energiją. Šios druskos visuose produktuose egzistuoja labai mažais kiekiais, ir dalis jų – narkotikai. Kalorijų kiekis taip pat nėra protingas pagrindas renkantis teisingą dietą. Daugiau nei 40-ies metų stebėjimai, tyrimai ir patirtis man galutinai įrodė, kad vaisiuose ir daržovėse yra visos audiniams būtinos druskos.    
                                  
    DR. BENEDICT LUST (ištrauka)
    ĮVADAS
     
    Kiekvienam svarbu žinoti savo poreikio maistui ribas. Tas, kuris studijavo maitinimosi klausimus žino, kad žmonija kenčia nuo persivalgymo. Net vargingiausieji nekenčia nuo maisto trūkumo: daugių daugiausia nuo nepakankamos kokybės arba nuo prastos jų maisto būklės. Fiziologiniu požiūriu tik tas maistas turi vertę, kuris valgomas esant alkiui. Tik esant tokiomis aplinkybėmis bet koks maistas, net pats paprasčiausias, gali teikti pasitenkinimą ir malonumą. Miestų dietos – taip vadinami  „išvalyti“, „perdirbti“ patiekalai - yra pagrindinė visos šeimos išmirimo priežastis trečioje arba ketvirtoje kartoje. Nustatytas faktas toks, kai didieji miestai greitai išmirtų, jeigu neatvyktų sveiki gyventojai iš kaimų, kur vartojamas daug paprastesnis maistas. Tai faktas, kad du trečdaliai žmonijos (budistai, musulmonai, kinai ir japonai) maitinasi nekaloringais patiekalais – saujos ryžių ir kelių daržovių – ir atsparumu ligoms bei fizine jėga gerokai lenkia mėsos valgytojus. Faktas tai, kad beduinai įveikia ilgas ir sunkias keliones per dykumą be jokio maisto, išskyrus kelis svarus datulių. Istorinis faktas, kad žymieji Senojo Egipto filosofai dešimtmečiais nevalgė tiršto maisto, tačiau save atgaivindavo sukramtyto maisto sultimis, ir jų išmintis bei žinios netgi šiandien sudaro filosofinės minties pagrindą. Faktas tai, kad patys didžiausi žmonijos mąstytojai buvo daugiau ar mažiau asketai. Matematikas Pitagoras negalėjo patekti į Egipto Filosofijos mokyklą, kol neišbadavo keturiasdešimt dienų, žinoma, dėl fiziologinio apsivalymo, reikalingo tam, kad jo smegenys būtų pasiruošusios priimti didelę išmintį. Mozė pasninkavo ant Sinajaus kalno, rašydamas savo žmonėms įstatymus, ir Kristus, prieš pasirodydamas žmonėms, pasninkavo dykumoje keturiasdešimt dienų, tikėtina, kad net be vandens.
    Romos katalikų bažnyčios istorija pateikia didelį šventųjų skaičių, kurie dešimtmečius beveik nieko nevalgė ir išgyveno iki senatvės. Italų gydytojas Kornaras (Cornaro) gyveno šimtą metų maitindamasis dvylikos uncijų maisto ir dvylikos uncijų vyno  racionu (1 uncija = 28.35 gramai; vertėjo pastaba). Amerikietis Fletčeris (Fletcher) įrodė, fiziologinę taip vadinamos legendos tiesą, kai intensyviai kramtydamas dešimt kartų sumažino savo maisto dienos porciją, tokiu būdu save ir kitus išgydymas nuo pačių rimčiausių ligų. Sokratas sakė - „Kuo mažiau žmogus valgo, tuo jis arčiau dievybės.“ Getė sakė - „Žmogus – tai tai, ką jis valgo.“
     
    Kova už išlikimą – tai dažniausiai pastangos gauti lėšų gyvenimui prabangoje, t.y. pirmiausiai gausiai ir gerai pavalgyti. Tiesa apie teisingą mitybą – knyga su septyniais užraktais visuomenei ir mokslininkams. Daugelis žmonių, ypač vargšai įsitikinę, kad jie yra neprivalgę, palyginus su prabangiu turtingųjų stalu. Alkio baimė kaip košmaras kabo virš šiuolaikinės žmonijos; vieną kartą nepavalgius sukyla nervingumas. Tai liguista klaida, tai tragiškas nežinojimas, tai lemtingas klystkelis, sukurtas ir palaikomas klaidingomis medicinos doktrinomis. Bandymas pasiūlyti žmonėms teisingą dietą bus sėkmingas tik tada, jeigu jiems bus pateikta gryna tiesa. Jeigu kuriant žmogų jis buvo pats nuostabiausias, tai ir jo maistas tada  buvo pats nuostabiausias ir maistingiausias, todėl visi mišiniai, atsirandantys šiuolaikinės virtuvės dėka turi būti neatidėliotinai įvertinti kaip žemiausios rūšies – jie atstovauja regresiją ir žmonijos išsigimimą.
     
    Vaisių dieta, kaip aprašyta Pradžios Knygoje yra aukštesnė ir pažangesnė forma, nei bet kuri kita žmogui skirta dieta. Kad teisinga dieta būtų priimta su pasisekimu, iš pradžių būtina išsklaidyti nepakankamos mitybos baimę visuomenėje. Jeigu bus panaudotas dalinis ar visiškas duonos, mėsos, kiaušinių, pieno ir t.t. atsisakymas, tai tas turi būti įrodyta ir pademonstruota individualiais pavyzdžiais, kad maitinantis vaisiais  galima ne tik išgyventi, tačiau ir, kad tai dieviška, natūrali žmonijai priimtina ir tobula dieta.
    Tačiau kur rasti griežtai vaisiaėdžių? Jie civilizuotame gyvenime egzistuoja tik teorijoje. Negalima griežtai laikytis vaisių dietos gyvenant civilizuotai, nes jausmai taip aukštai išvystyti, kad gyvenimas tampa  nemaloniu ir nepatogiu, kai reikalas susijęs su taip vadinamais sveikais žmonėmis. Reikia gyventi laikantis „Begleivės Dietos“ ir apriboti jausmingumą. (...)niekas negali griežtai laikytis vaisių dietos, išskyrus kaip tik perėjimo per „Begleivę dietą“ būdu. Ji turi būti nuosekliai ir palaipsniui pritaikyta ir individualiai pakoreguota.
    Visata valdoma vadovaujantis niekada nekintančiais dėsniais, todėl, kadangi nuostabių ir į dievus panašių būtybių rojaus maistas buvo vaisiai, tai šiandien jie – puiki dieviška išgydančioji dieta.
    I PAMOKA
    Kiekviena liga, nepriklausomai nuo jos medicininio pavadinimo – tai KAMŠTIS. Visų žmogaus kūno kanalėlių sistemos užsikimšimas. Todėl bet kokie specifiniai simptomai – tai tiesiog neįprastas gleivių kamštis tam tikroje vietoje. Specialūs kaupimosi punktai – liežuvis, pilvas ir ypač visas virškinamasis traktas. Pastarasis yra reali ir giluminė kamščio žarnyne priežastis. Vidutinis žmogus su savimi žarnyne nešioja dešimt svarų (4,5 kg.) nepašalintų fekalijų, kurios nukreipiamos į kraujotaką ir visą sistemą. Pas kiekvieną sergantį žmogų gleivėmis daugiau ar mažiau yra užkimšta sistema. Tokios gleivės gaunamos iš neįsisavintų ir nepašalintų nenatūralių maisto medžiagų, sukauptų nuo vaikystės.
    Begleivė dieta susideda iš visų rūšių žalių ir paruoštų vaisių, nekrakmolingų daržovių, ir paruoštų arba žalių žolelių.  Gydomoji Begleivės Dietos Sistema – individualiai parinktų ilgų ar trumpų badavimų derinys su progresyviai besikeičiančiu produktų „neformuojančių gleivių“ valgiaraščiu. Vien tik ši dieta gali išgydyti bet kokią ligą be badavimo, nors toks gydymas reikalauja daugiau laiko. 
    Norint žinoti, kaip taikyti sistemą,  norint suprasti, kaip ir kodėl ji veikia, būtina išlaisvinti Jūsų protą nuo medicininių klaidų. Jums reikia žinoti KAS IŠ TIKRŲJŲ YRA „GYVYBINĖ JĖGA“.
    Žmogaus kūnas medicinos mokslui - vis dar paslaptis, ypač ligos atveju.  Natūropatija pastoviai naudoja žodžių derinį „gyvybinė jėga“. Vis dėl to, nei „medicininis moksliukai“, nei natūropatai negali pasakyti, kas iš tikrųjų yra gyvybinė jėga.
     
    „Badavimas“ buvo žinomas tūkstančius metų kaip „kompensacija“ prieš kiekvieną ligą, kaip vienintelis ir neklystamas Gamtos dėsnis; tas pats liečia ir  Begleivę dietą, kaip nurodyta Pradžios Knygoje (apie vaisius ir žoleles). Tačiau kodėl jie niekada nebuvo naudojami bendroje mityboje ir neteikdavo universalios sėkmės? Kadangi niekada nebuvo naudojami sistemingai ir atitinkamai pagal paciento būklę.
    Liga – organizmo pastangos pašalinti atliekas, gleives ir toksinus, ir ši sistema padeda gamtai pačiu nuostabiausiu ir natūraliausiu būdu. Išgydoma turi būti ne liga, o kūnas! Jūs negalite nusipirkti sveikatos buteliuke, Jūs negalite išgydyti savo kūno, t.y. išvalyti savo sistemos per keletą dienų. Jūs turite „kompensuoti“ blogį padarytą kūnui per visą Jūsų gyvenimą.
     
    Mano sistema – ne gydymas ar vaistai, ji – regeneracija, generalinis tvarkymasis, įgijimas tokios švarios ir nuostabios sveikatos, kurios Jūs niekada ankščiau nežinojote.
     
    Atminkite: organinės kliūtys visoje jūsų kūno sistemoje – kiekvienos ligos šaknis; pats didžiausias ir kenksmingiausias sumažinto gyvybingumo šaltinis. Jų priežastis yra žarnyne, niekada pilnai neišsilaisvinusiame nuo pat Jūsų gimimo. Niekas šiandien Žemėje neturi idealiai švaraus kūno ir atitinkamai tobulai švaraus kraujo. Tai ką medicina vadina „normalia sveikata“ - faktiškai patologinė būklė.
    Žmogaus mechanizmas – elastinga kanalų sistema. Civilizacijos maistas iki galo niekada nesuvirškinamas, o pasilikusios atliekos pilnai nepašalinamos. Kanalų sistema lėtai užkemšama, ypač konkrečioje vietoje ir virškinamajame trakte. Tai – kiekvienos ligos pagrindas. Atsikratyti šių nešvarumų, protingai ir kruopščiai juos pašalinti,  taip pat valdyti šią operaciją galima tik taikant GYDOMĄJĄ BEGLEIVĖS DIETOS SISTEMĄ.
     
    II PAMOKA
    Be gleivių ir jų nuodų sistemoje yra ir kitos svetimos medžiagos, kaip šlapimo rūgštis, toksinai ir t.t. ir ypač vaistai. Praktinės patirties metu aš sužinojau, kad vaistai NIEKADA nepašalinami, kaip produktų atliekos – jie pasilieka kūne dešimtmečius! Aš stebėjau šimtus atvejų, kai prieš 10, 20, 30 ir net 40 metų vartoti vaistai, buvo pašalinti kartu su gleivėmis šios nuostabios gydomosios sistemos dėka. Kai tie cheminiai nuodai, po to kai suskaidomi, patenka atgal į kraujotaką  pašalinimui  per inkstus – gali būti paliesti nervai ir širdis – sukeliant didelį nervingumą, galvos svaigimą, širdies aritmiją, kitas neįprastas reakcijas.
    „Normalus“, laikomas sveiku žmogus, turi chroniškas, nereikalingo maisto,   nuodų ir vaistų toksinų sukauptas atliekas. TAI – JO UŽSLĖPTA LIGA. Kai šios užslėptos ligų substancijos pradeda judėti, pavyzdžiui, dėl šalčio, žmogus išskiria didesnį gleivių kiekį ir jaučia nepasitenkinimą vietoje to, kad džiaugtųsi natūraliu valomuoju procesu. Jeigu atsilaisvinusių gleivių kiekio užtenka  visos sistemos supurtymui, bet be grėsmės gyvybei, tai ši būklė gali būti diagnozuota kaip gripas. Jeigu gamtos valomasis darbas patenka giliau į sistemą (ypač į tokį svarbų organą kaip plaučiai), tai iš karto  atsilaisvina tiek daug gleivių ir nuodų, kad kraujotaka būna priversta dirbti didele trintimi, kaip purvinas mechanizmas ar automobilis, važiuojantis su užsikirtusiais stabdžiais. Trintis sukelia nenormaliai aukštą temperatūrą, kuri vadinama karštine. Šiuo atveju daktarai nustato „plaučių uždegimą“. Iš tikrųjų tai yra „karštligiškas“ gamtos bandymas išlaisvinti gyvybiškai svarbius organus nuo šiukšlių. Jei į pašalinimo procesą įsijungia inkstai, ši būsena vadinama "inkstų uždegimu" ir pan. Kiekvieną kartą, kai gamta bando išgelbėti žmogaus gyvybę „karštligiškai“ šalindama gleives ir jos nuodingus produktus, tai vadinama ŪMIA LIGA.
    Medicinos profesijoje skirtingoms ligoms egzistuoja daugiau nei 4000 pavadinimų. Tikslus ligos pavadinimas sudarytas pagal eliminavimo vietą arba kamščio, kur sunkiai prateka kraujas ir sukelia skausmą, vietą. Visą amžinybę šis veiksmingas, geriausių norų vedinas gamtos darbas, siekiant pagydyti, buvo neteisingai suprantamas ir slopinamas vaistais bei maistu, nekreipiant dėmesio į pavojingus signalus – skausmą ir apetito netekimą. Nepaisant daktarų „pagalbos“ - faktiškai žalingos ir paciento gyvybei pavojingos pagalbos – jo gyvybingumas ir ypač jo eliminavimo gebėjimas sumažinami, tačiau gamta iš lėto tęsia savo darbą. Sutikdama šias kliūtis ji negali veikti taip pat efektyviai, jai reikia daugiau laiko ir šis atvejis vadinamas „lėtiniu-chronišku“. Šis žodis sudarytas iš graikiško žodžio „chronos“, kuris reiškia „laiką“.
     
    III PAMOKA, KAM REIKALINGA DIAGNOZĖ?
    Neprofesionalai ir netgi kai kurie dietų ekspertai mano, kad nėra jokios diagnozės būtinybės. Jeigu bet koks negalavimas kilo dėl organizmo užteršimo nepašalintu, neįsisavintu maistu, gleivėmis, šlapimo rūgštimi, toksinais, vaistais ir t.t., kam  diagnozuoti? Iš tikro nė vienas kitas gydymas nereikalauja tokios individualios specializacijos ir palaipsnės kaitos priklausomai nuo paciento reakcijos. Štai kodėl žmonės, kurie bando naudoti šiuos gydymo metodus be patyrusių patarimų, dažnai kenčia nuo rimtų ir žalingų pasekmių.
    NETVARKINGAS BADAVIMAS
    Niekas nereikalauja tiek individualios, skirtingos priėžiūros, kaip badavimas ir begleivė dieta. Iš dviejų pacientų vienas gali visiškai pasveikti po dviejų ar trijų savaičių badavimo, kai tuo tarpu kitas gali per tokį laiką numirti! Būtent todėl būtina individuali bendros būklės ir užterštumo lygio diagnozė.
    ORGANINIO METODO DIAGNOZĖ
    Mano diagnozė susideda iš šių punktų:
    1.     Atitinkamas kliūčių kiekis sistemoje.
    2.     Iš ko susideda pagrindinis jų kiekis – iš gleivių ar iš nuodų.
    3.     Ar sistemoje yra pūlių, vartojamų vaistų kiekis ir rūšis.
    4.     Ar irimo procesų pažeisti vidiniai audiniai ar organai.
    5.     Kiek sumažėjusi gyvybinė jėga.
    Bendras vaizdas, ypač paciento veidas, daugiau ar mažiau parodo jo vidinę būklę.
    Sprendžiant klausimą ar verta badauti ir kiek ilgai, priklauso ne nuo ligos pavadinimo, o nuo paciento būklės ir to kiek sumažėjusios jo gyvybinės jėgos.
    NATŪROPATIJOS KONCEPCIJOS
    Natūropatijos pranašumas prieš mediciną yra tvirtinime, kad visos ligos gimsta dėl vidinės organizmo taršos. Natūropatija neaiškina tų „svetimų organizmui medžiagų“ šaltinio, kilmės ir sudėties.
    Daktaras Lahmann tvirtino: „Kiekviena liga yra sukelta angliarūgšte ir dujomis.“ Tačiau jis nerado jų susikaupimo šaltinio, nepašalintų suirusio maisto likučių – gleivių.
    Daktaras Jaeger tvirtina: „Liga – tai tvaikas.“ Gamta pati nustato diagnozes naudodama blogą aromatą, kuris rodo, kiek toli pažengęs vidinis irimas.
    Daktaras Haigh iš Anglijos (dietos, kovojančios su šlapimo rūgštimi pradininkas) kuria savo koncepciją nustatant bendrą diagnozę prielaidomis, kad daugelis ligų iššauktos šlapimo rūgštimi. Žinoma, ji yra svarbi žalingų medžiagų dalis, neskaitant pačių gleivių.
    DIAGNOZĖ PAGAL ŠLAPIMO TESTĄ
    Daktarai, kaip ir daugelis kitų, pripažįsta būtent šią diagnozės rūšį, kaip pačią svarbiausią. Tačiau ši diagnozė  iš esmės yra neteisingai suprasta. Be virškinamojo traktato, šlapimo kanalas – svarbiausias eliminavimo greitkelis. Kai tik bet kuris žmogus sumažina suvartojamo maisto kiekį, truputį badauja arba pereina prie natūralaus maisto, tai jo šlapime atsiranda atliekos, gleivės, nuodai, šlapimo rūgštis, fosfatai ir pan., ir jo šlapimo analizė sukelia nerimą. Būtent taip nutinka ir žmogui susirgus. Visi gali pamatyti kūno bandymus pašalinti atliekas – kas iš esmės yra gydomasis ir valomasis procesas.
    Jeigu šlapime randamas cukrus arba baltymai, tai šis atvejis vadinamas „ypač rimtu“, ir nustatoma diagnozė „diabetas“ arba „inkstų uždegimas“. Pirmu atveju pacientas gydomas medikamentais miršta nuo cukraus išeikvojimo, iššaukto dėl cukraus ir cukrų formuojančių produktų dietoje trūkumo. Antru atveju pacientas miršta nuo sustiprinto „suvartotų baltymo keitimo“ - persivalgymo produktais, turinčiais savo sudėtyje daug baltymų.
    Bet kokia medžiaga, kurią kūnas iš savęs pašalina, yra nereikalinga, suirusi, mirusi. Tai tiesiog rodo, kad paciento vidinė būklė dėl  taršos yra apleista, kad jau prasidėjo vidinis organų irimas – lemiantis greitą bet kurio į kūną patekusio maisto irimą.
    KAS VYKSTA ŽMOGAUS ŽARNYNO VIDUJE
    Ekspertai-patalogoanatomai praneša, kad nuo 60 iki 70 %  ištirtų žarnynų randama svetimkūnių - kirmėlių ir per dešimtmečius sukietėjusių išmatų akmenų. Vidutinis, taip vadinamas „sveikas“ žmogus nuolatos su savimi nešiojasi, pradedant nuo vaikystės, keletą svarų niekada nepašalintų fekalijų. Vienas „geras tualetas“ per dieną nieko nereiškia. Storas ir ligotas žmogus – faktiškai gyva „atmatų duobė“.
     
    IV PAMOKA. STORI IR LIESI ŽMONĖS
    Storo žmogaus kūnas, vidutiniškai, turi daugiau mechaninių kliūčių, kadangi jis pagrindinai persivalgo krakmolingų produktų. Liesam kūne daugiau fiziologinių, cheminių kliūčių. Toks žmogus, kaip taisyklė, yra mėsėdis – būsena, kai gaminama ypač daug rūgštingumo, daug šlapimo rūgšties, kitų nuodų ir pūlių.
    LIGOS ISTORIJA
    Kaip taisyklė aš savo pacientams užduodu klausimus:
    1.     Kiek laiko Jūs sergate?
    2.     Kaip Jūsų ligą pavadino gydytojas?
    3.     Koks gydymas buvo paskirtas?
    4.     Kiek ir kokios rūšies vaistus vartojote?
    5.     Ar Jus kada nors operavo?
    6.     Kokios rūšies gydymą Jūs dar bandėte?
    (Amžius, lytis, paveldimos ligos ir pan., taip pat yra svarbu).
    Tačiau, pats svarbiausias dalykas yra paciento dieta, kurios jis dabar laikosi, jo potraukis tam tikriems produktams, jo žalingi įpročiai, ar užkietėja viduriai, ir kiek ilgai tai  vyksta, kokių rūšių dietų buvo laikomasi anksčiau. Tai būtina prieš darant pakeitimus esamoje paciento dietoje.
    EKSPERIMENTINĖ DIAGNOZĖ
    Pačią tiksliausią ir teisingiausią diagnozę duos trumpas badavimas. Kuo greičiau trumpo badavimo laikotarpiu pacientas pradeda jaustis „blogai“, tuo didesni ir  nuodingesni yra jo organizmo taršos kiekiai. Jeigu jam ima svaigti galva, prasideda rimti galvos skausmai ir pan., tai jo organizmas prikimštas gleivių ir toksinų. Jeigu širdies ritmas labai pagreitėja, tai ženklas, kad kažkur sistemoje yra pūlių, arba vaistų, kurie vartoti netgi  prieš daugybę metų.
    Bet kuri konkreti vidinė „užsikimšimo vieta“ pradeda po truputį skaudėti. Po trumpo badavimo praktikas gali geriau nustatyti tikrąją vidinių organų ir žmogaus kūno sistemos būklę, nei rentgeno aparatas. Jeigu šį diagnozavimo metodą, gautą badaujant, išbandyti su vidutiniu, taip vadinamu „normaliu“ ir „sveiku“ žmogumi, tai gamta parodys kiek jis iš tikrųjų yra užkimštas gleivėmis (paslėpta liga). Ir jeigu „pažeidžiamiausia vieta“ pradėjo progresuoti, jam nieko neįtariant, tai gamta tiksliai nurodys, kur ir kaip vėliau ji taps ligotas, jei toliau bus tęsiamas nesveikas gyvenimo būdas.
    KAI KURIOS KONKREČIOS DIAGNOZĖS
    Nėra nė vienos ligos, nerimo ar pojūčių, nesveiko rodmens ar simptomų, kurių negalima paaiškinti ir iš karto pamatyti, kad tai iš esmės yra kamštis, organinis gleivių ir jos toksinų sąstingis. Dauguma jų pastoviai papildomi „lėtinėmis atliekų atsargomis“, kurios yra pilve ir ypač –  žarnyne.
    Peršalimas - pastangos pašalinti šiukšles iš galvos srities, gerklės ir bronchų.
    Plaučių uždegimas- peršalimas prasiskverbia giliau ir pašalina gleives iš labiau korėto ir gyvybiškai svarbaus organo – plaučių. Kraujavimas prasideda radikalesnio valymo atveju. Kraujotakoje esant svetimoms medžiagoms, visa sistema sunerimsta, iššaukdama aukštą temperatūrą. Tai sukelia nerimą ir gydytojai vaistais ir maistu nuslopina šiuos simptomus, faktiškai blokuodami gamtinius gydomuosius ir valomuosius procesus. Jeigu pacientas nemiršta, eliminavima  tampa lėtiniu ir tai vadinama „džiova“.
    Džiovininkas be paliovos iš savęs per plaučius (vietoj natūralaus būdo) šalina gleives, kurios kaupiasi dėl klaidingo maitinimosi.
    Reumatizmas ir podagra - gleivės ir šlapimo rūgštis sukaupti sąnariuose.
    Pilvas – centrinis organas  ligas sukeliančioms medžiagoms. Ir egzistuoja šio organo galimybių ribos - virškinti ir išlaisvinti save nuo suvalgyto maisto likučių.
    Skydliaukė - didelės šiukšlių kiekio sankaupos.
    Šunvotė - eliminavimas (šalinimas) vyksta išorėje.
    Kepenų ir inkstų ligos - šie organai turi labai korėtą konstrukciją ir jų funkcija – sijoti, filtruoti., todėl jie lengvai aplimpa lipniomis gleivėmis.
    Lytinės ligos - pašalina gleives per lytinius organus, ir lengvai išgydomos.
    Ausų ir akių ligos- netgi trumparegystė ar toliaregystė, klausos problemos kyla dėl svetimų organizmui medžiagų susikaupimo akyse ir ausyse.
    PROTINIAI SUTRIKIMAI- neskaitant bendros sistemos taršos, pas bet kurį psichiškai nesveiką žmogų yra kamščių, ypač smegenyse. Nėra nieko lengviau, nei badavimu gydyti beprotybę – tokie žmonės neteko sugebėjimų mąstyti, jų natūralus instinktas jiems liepia nevalgyti. Po badavimo protas praskaidrėja. Jeigu kažkam kažkur netvarkoje, ieškokite to priežasties jo skrandyje. Psichiškai nesveikas žmogus fiziologiškai kenčia nuo dujų spaudimo į smegenis.
     
    III IR IV DIAGNOZĖS PAMOKŲ PAPILDYMAS
    Liga išlieka šiuolaikiniam medicinos mokslui tokia pačia paslaptimi, kaip ir prieš tūkstančius metų žiniuoniui – egzistuoja paslaptinga išorinė jėga, kurios pašaukimas Jums kenkti ir griauti Jūsų gyvenimą. Natūropatija nusipelno padėkos už įrodymą to, kad liga egzistuoja Jūsų viduje – tai svetimos organizmui medžiagos, kurios turi svorį ir kurios turi būti pašalintos.
    Jeigu Jūs ieškote išgijimo be vaistų kelio, tai Jūs turite išstudijuoti tiesą ir žinoti kokia tai liga. Jūs negalite savęs ar kitų žmonių išgydyti be tikslios diagnozės, kuri duos Jums aiškų vaizdą apie tikrąją kūno būklę. Ši neklystanti tiesa gali būti gauta tik iš Gamtos knygos – iš Jūsų kūno testo - „stebuklingo veidrodžio“.
     „Stebuklingas veidrodis“ nustatys tikrąją ir nepaneigiamą Jūsų ligos diagnozę.
    „STEBUKLINGAS VEIDRODIS“
    1.     Įrodymas to, kad Jūsų asmeniniai, individualūs simptomai, uždegimas ar liguista savijauta yra ne kas kita, kaip vietinė šiukšlių sankaupa.
    2.     Liežuvio apnašos – liudija apie organines kliūtis visoje sistemoje, kurios apsunkina ir perpildo kraujotaką suirusiomis gleivėmis. Šios gleivės atsiranda net šlapime.
    3.     Nepašalintos fekalijos, išlikusios dėl lipnių gleivių žarnyno kišenėse, pastoviai nuodijančios ir įtakojančios virškinimą bei kraujo sudėtį.
    Pabadaukite vieną ar dvi dienas, arba valgykite dvi ar tris dienas tik bet kokius sultingus vaisius (tokius kaip apelsinai, obuoliai) ir Jūs pastebėsite, kad jūsų liežuvis bus labai apsinešęs. Atsinaujinančios apnašos, net jei liežuvis nugremžiamas kelis  kartus per dieną,- tai sukaupto purvo, gleivių ir kitų nuodų kiekio požymis, esančių visoje Jūsų audinių sistemoje.
    Po badavimo pageidautina sumažinti Jūsų įprastinį suvartojamo maisto kiekį, ir valgyti tik natūralius, valančius, begleivius produktus (vaisius ir nekrakmolingas daržoves). Tai suteiks kūnui galimybę atlaisvinti ir pašalinti gleives, kas iš esmės yra ATSTATOMASIS PROCESAS.
    Šis liežuvio paviršiuje esantis „veidrodis“ stebėtojui rodo kliūčių, kurios užkimšinėjo sistemą nuo pačios vaikystės, kiekį. Šio testo metu stebėdami šlapimą (leisti jam pastovėti keletą valandų), Jūs pastebėsite pašalintus didelius gleivių kiekius.
     
    A. Eretas. Gydymas badavimu ir vaisiais (ištrauka)
     
    „Gleivių“ teorija  autoriaus empiriškai pagrįsta, iš vienos pusės dera su Tibeto medicina, kuri tris priežastis „tris žmogaus organizmo ligų  šaknis“, - „dujų“, „tulžies“ ir „gleivių“ – pateikia kaip sudėtingai susijusias tarpusavyje. Rytų gydytojų pasisakymuose yra toks įspėjimas: „Jeigu nori išsaugoti sveikatą – laikyk skrandžio kanalą tuščią“, t.y. „valgyk mažai ir tą mažą valgyk laiku“.
            Numatomas maitinimąsis tik ryte ir dienos metu. Be to, rekomenduojama į racioną įtraukti didelį kiekį vaisių ir daržovių, kas teikia teigiamą poveikį visam organizmui.
    „Begleivė“ dieta efektyvi gydant ne tik nutukimą, tačiau ir lėtines inkstų, skrandžio, žarnyno, plaučių, odos ligas. Netgi griežtas vegetarizmas neapsaugos ir nepašalins iš žmogaus organizmo „gleivių“. Tuo autorius kaip ir pažymi beprasmius ginčus tarp vegetarų ir ne vegetarų.
    Įvadas
    Niekas taip neprieina iki absurdo, niekas taip  neprieštaringa žmogaus ir mokslo nuomonėms, kaip ligos esmės supratimas. Aš negaliu daugiau tylėti apie savo patirtį.
    Yra dvi sergančių žmonių kategorijos. Vieni trokšta kuo greičiau pasveikti. Dėl nuolatinių perėjimų nuo darbo prie pramogų jie neturi laiko sirgti. Todėl jie iš karto griebiasi tablečių ir mikstūrų, ir kuriam laikui sulaukia „pagerėjimo“, tačiau tikras pasveikimas tampa vis labiau neįmanomas. 
    Kiti ligoniai, - juos dažnai vadina kvailais ir atsilikusiais, iš tikrųjų yra dėmesingi sau, tiesūs ir gyvenimu besidžiaugiantys žmonės, - nori pašalinti ligų priežastis, kurioms dažnai neteikia didelės reikšmės, nori blogį išrauti su šaknimis.
    Galima būti išgydytam natūraliu būdu tik tada, jei gyvensime pagal taisykles sukurtas gamtos, kurias ji pateikė gyvūnijos pasauliui: pasninkauti ir nevalgyti jokio dirbtinio maisto, t. y. virto, kepto ir t.t., - kitais žodžiais tariant maitintis išimtinai vaisiais ir augmenija. Protingas oro ir vandens (vonių) naudojimas, gali prisidėti prie pasninkavimo sėkmės.
    Kaip reikia pasninkauti, kokios valgių derėtų vengti,– kiekvienas turi atkreipti dėmesį į savo individualumą.
     I. Pagrindinė visų ligų priežastis
    Iki šiol medicinoje buvo tvirtai nustatyta, kad liga į žmogaus organizmą patenka iš išorės. Šis reikalas dar supainiotas organizmo polinkiu ligoms. Tame yra dalis tiesos, bet iš tikro ligos kyla dėl nešvaraus, „nenatūralaus“ maisto ir nuo kiekvieno suvartojamo per daug gramo maisto.
    Sergant bet kokia liga, organizmas visada siekia iš savęs išskirti gleives (žinoma, kiekvienas sveikas organizmas turi turėti natūralų kiekį gleivių, pavyzdžiui, limfą) ir vėlesnėje stadijoje - pūlius (suirusį kraują). Kur gleivių išsiskyrimas nepastebimas, pavyzdžiui, esant ausų, akių, odos, skrandžio ir širdies susirgimams, reumatizmui, podagrai ir t.t.,netgi sergant visomis psichikos ligomis, visgi pagrindinė blogio priežastimi yra gleivės. Nepašalinta iš organizmo natūraliu būdu ji per išskyrimo organus patenka į kraują. Toje vietoje, kur kraujagyslės susiaurėja dėl atvėsimo (peršalimo), jos sukelia karštį, uždegimą, skausmą arba karščiavimą. Tegu ligoniui duoda kokio nors „begleivio“ maisto, pavyzdžiui, vaisių arba tik vandenį, tada visa virškinamoji energija užgriūva sukauptą nuo  vaikystės, daug kartų sukietėjusią gleivių masę, taip pat, kaip ir visas iš čia atsirandančių visų „ligų užuomazgas“. Ir koks gi rezultatas? Neabejotina, kad šlapime ir ekskrementuose bus aptinkamos gleivės. Jas aš laikau bendra ir pagrindine visų ligų priežastimi. Jeigu liga yra labiau pažengusioje stadijoje, - kažkur giliai organizme yra ligos židinys, t.y. suirę ląstelių audiniai, - tai taip pat išsiskirs ir pūliai. Gleivių srautas sukeliamas „dirbtinio maisto“ (riebi mėsa, duona, bulvės, miltiniai patiekalai, ryžiai, pienas ir pan.)  liausis, kraujo srautas ima nešti gleives ir net pūlius esančius organizme, ir išsiskiria į išorę per šlapimą, o pas stipriai užkrėstus net per visas įmanomas angas ir gleivinę.
     
    Jeigu bulves, duonos miltus, ryžius arba mėsą ilgai virtume, gausis drebučių pavidalo gleivės, arba kleisteris, kuriuo naudojasi knygrišys ir dailidė. Šį gleivėta medžiaga greitai prarūgsta, pereina į puvimą, sukuria dirvą atsirasti grybeliui, pelėsiui ir baciloms. Virškinant, kas chemiškai panašu į tą patį virimą, šios  gleivės, kleisteris taip pat ims atsiskirti, nes kraujas gali naudotis tik suvirškintu, gautu iš krakmolo, vynuogių cukrumi. Kaip nereikalingas medžiagų apykaitai produktas, kleisteris arba gleivės  jau pradžioje pradeda išsiskirti. Per gyvenimą žarnynas ir skrandis po truputį taip užsiklijuoja ir pasidengia gleivėmis, kad augalinės kilmės kleisteris ir gyvulinės kilmės klijai pereina į puvimo stadiją, užkimšdami kraujagysles ir galų gale sustabdytas kraujas privalo pradėti irti. Jei gan tirštai suvirti datules arba vynuoges, tai taip pat gaunasi košė, tačiau ji nepereina į puvimą, niekada neišskiria gleivių, nes tai sirupas. Vaisių cukrus pagal konsistenciją lipnus, tačiau be gleivių.
    Aš nesakiau, kad gleivės visada ir tik jos yra visų ligų priežastimi, tačiau aš tvirtinu, kad jos – pagrindinė visų ligų priežastis. Jos aptinkamos dar vaikystėje iš pažiūros sveikame organizme. (...)tik švarus, sveikas, begleivis organizmas sugeba iš tikrųjų priešintis ligoms.
    Bacilų klausimas išsisprendžia tokiu būdu: vis didėjantis kraujagyslių užsikimšimas gleivėmis veda link irimo, gleivėtų ir nevirškinamų maisto produktų likučių puvimo. Jie dalimis pūva gyvame kūne (pūliniai, votys, vėžys, tuberkuliozė, sifilis, vilkligė ir pan.). Mėsa, sūris ir visos organinės medžiagos irimo procese palaiko bacilų atsiradimą ir dauginimąsi. Tačiau bacilų užuomazgos pastebimos tik daug vėlesnėse ligos stadijose; jos nėra ligos priežastis, o tik ligos pasekmė.  Bacilų išskyros, jų toksinai veikia kaip nuodai,  todėl, pavyzdžiui, plaučio  irimas vyksta greičiau. Jeigu net pripažinti, kad bacilos patenka į žmogaus organizmą iš išorės jį užkrėsdamos, tai visgi tik gleivės yra ta dirva, kurioje jos gali vystytis aštrindamos organizmo polinkį ligoms.
     
    (...) aš ištisus dvejus metus maitinausi tik vaisiais, t.y. begleiviu maistu. Lėtinis inkstų uždegimas, kuriuo aš ilgai sirgau ir kuris buvo pripažintas mirtinu, dingo, lyg nebūtų buvęs, sveikata ir darbingumas stipriai pasikeitė į gerą pusę; net jaunystėje aš nesijaučiau taip gerai.
     
    Teoriškai yra tiksliai įrodyta, kad žmogus kažkada maitinosi tik vaisiais ir biologiškai teisinga, kad ir dabar jis galėtų taip gyventi. Sveikam žmogaus protui tikriausiai sunku iš karto įsivaizduoti, kad žmogus galėjo gyventi maitindamasis tik vaisiais, tuo pat metu netapdamas medžiotoju? - Aš tvirtinu, kad „taip“ ir po to žmogus turės absoliučią sveikatą, grožį ir neįtikėtiną jėgą, gyvens be ligų ir kančių. Tik vaisiai, vienintelis „begleivis“ maistas, - natūralus žmogui. Viskas, ką pagamino arba neva pagerino žmogaus ranka, yra blogis. Įrodymai susiję su vaisiais moksliškai pagrįsti bandymais; obuolyje arba, pavyzdžiui, banane yra viskas ko reikia žmogui.
    Iš pradžių nuo vienų vaisių susergama, t.y. valosi organizmas.  Aš tvirtinu, kad tik vaisiai yra pati natūraliausia „gydančioji priemonė“. Netikima natūraliu maistu, nes niekas aplinkui taip nesimaitina. Be to, kai kurie bijo, kad nenukristų dirbtinių produktų kainos, kiti – kad tai sukrės fiziologinę mitybą ir gydytojai taps nereikalingi. Tarp kitko, gydymas pasninkavimu ir vaisiais reikalauja dėmesingos gydytojo priežiūros ir patarimo, todėl reikės daugiau gydytojų, nors pacientų bus mažiau.
     
    Beveik visi pasninkavimai baigiasi nesėkme dėl nežinojimo, kad vartojant begleivį maistą ims gausiai išsiskirti senosios gleivės ir tai vyks tol,  kol žmogaus organizmas visiškai nuo jų išsivalys ir pasveiks. Vegetarizmo šalininkų masės tęsia ir iki šiol maitinasi maistu, formuojančiu gleives. Mėsa, alkoholis, kava, tabakas, vienu žodžiu viskas, prieš ką sukyla vegetarai, gali būti vartojama retai, jei saikingai.
    Visa esmė -  mažai valgyti!
    Mėsa jokiu būdu nėra maitinamoji priemonė, o tik sužadinanti; ji pūva ir irsta žarnyne; bet irimo procesas pirmiau prasideda ne skrandyje, o iš karto tik paskerdus. Šie puvimo nuodai žmogų veikia stimuliuojančiai, todėl teikia maitinimosi priemonės iliuziją. Kaip alkoholis, taip ir mėsa iš pradžių žada jėgą ir energiją, kol visas organizmas jais neužsikrečia, ir neprasideda irimo procesas. Tas pat vyksta ir su kitais stimuliatoriais.
    Pagrindinis visų nevegetarinių, dietinių sistemų blogis buvo ir bus – pernelyg gausus maitinimasis mėsa, traukiantis paskui save ir visas kitas bėdas, pavyzdžiui, priklausomybė nuo alkoholio. Tas kas valgo išimtinai tik vaisius, praranda norą gerti vyną ar alų; tuo tarpu tie, kurie maitinasi mėsa, visada turi tam potraukį, nes mėsa bendrai sukelia stiprų troškulį. Alkoholis, kaip įrodyta, yra priešnuodis mėsai; didelio miesto gyventojas, mėgstantis skaniai pavalgyti, mintantis pagrindinai tik mėsa, priverstas gerti vyną, kavą ir rūkyti cigaretes, kad nors kažkiek laikinai susilpnintų sunkų organizmo apsinuodijimą mėsa.
    Aš skelbiu mėsai ir alkoholiui mirtiną karą! Padidintame mėsos naudojime slepiasi gili ir tikra padidintos alkoholio paklausos priežastis. Tai tiesa, nes alkoholio vartojimas, pavyzdžiui, alaus, labiau nekaltas, nei lėtinis viso virškinamojo kanalo apnuodijimas gleiviniu sluoksniu. Tik vaisiais ir saikingu maitinimusi galima atsikratyti visų bėdų.
    Jei net ligonis gali pasveikti badaudamas, tai savaime aišku, kad ir sveikam organizmui reikia mažai maisto. Kai žmogus mažai valgo ir yra sveikas, tai jis kartais gali, kaip sakoma, suvirškinti akmenis, valgyti mėsą ir produktus, turinčius krakmolo (gleivių); tačiau sveikiausia žmogui maitintis valgant vaisius, ir jų jam daug nereikės. Kai tik jis pradeda naudotis saulės voniomis, pasninkauti ir maitintis gyvomis vaisių ląstelėmis, seno maisto ląstelės miršta ir atsiskiria nuo organizmo. Tačiau šis gydymas reikalauja didelio atsargumo.  
            
    Aš pirmas sujungiau šį gydymą su sisteminga ir individualia vaisių dieta, ko dėka ji tapo nepaprastai lengvai taikoma ir visiškai saugi.  Patirties dėka įsitikinau, kad gleivės tai pat yra senatvės, nutukimo, nuplikimo, raukšlių atsiradimo, nervų ir atminties nusilpimo ir pan. priežastimi.
    Kuo daugiau „gleivių“ susikaupia nuo vaikystės (blogas motinos pienas ir visos jį keičiančios priemonės) arba kuo mažiau dėl paveldimo silpnumo šios gleivės išsiskiria per atitinkamus organus, tuo stipresnis organizmo polinkis  peršalimui, karščiavimui, drebuliui, parazitų vystymuisi, ligoms ir  ankstyvam senėjimui. Būtent bakterijos puola baltuosius kraujo kūnelius, o ne atvirkščiai, todėl, kad šiuos kūnelius visiškai, arba didžiąją jų dalį sudaro gleivės. Pas sveiką žmogų gleivinės apvalkalas turi būti ne baltas ir balsvas, o skaidrus ir raudonas, kaip pas gyvūnus.
    Gyvūnų organizmas (ypač žmogaus) sudarytas iš  vamzdinės kraujagyslių sistemos, kurią veikti verčia per plaučius siurbiamas oras ir kurioje pastoviai teka kraujo skystis, kurio slėgis reguliuojamas širdies. Plaučiuose kiekvieno įkvėpimo metu vyksta oro skaidymas į deguonį ir azotą; per tai kraujas priverstas pastoviai cirkuliuoti, ir žmogaus kūnas veikia neįmanomai ilgai be jokio nuovargio. Nuovargis, iš vienos pusės, tai jėgų netekimas dėl per didelio virškinimo organų darbo, iš kitos – įšilusių kraujagyslių susiaurėjimas dėl užsikimšimo, ir pagaliau iš trečios - dėl organizmo apnuodijimo sukauptomis gleivėmis.
     
    II. Kaip pašalinti pagrindinę visų ligų priežastį
    1. Trumpiausias ir pats geriausiais kelias – tai pasninkavimas.
    Sveiki žmonės gali saugiai gydytis pasninkavimu; savaime suprantama, kad tai turi vykti protingai ir nepervargstant pasninkavimo metu. Reikia prisilaikyti to: visiškas žarnyno išvalymas prieš pasninkavimą, naudojant nekenksmingus vidurių laisvinamuosius arba klizmą, arba tą ir tą kartu.
    Kas bijo ilgalaikio pasninkavimo, netgi jei ir jaučiasi sveikai, tie tegul pradeda nuo trumpalaikio. Jau net 36 valandų pasninkavimas, kartojamas kartą ar du per savaitę, labai naudingai veikia organizmą. Geriau pradėti iš vakaro, atsisakius vakarienės ir pasidarius klizmą. Tęsiant 36 valandų pasninkavimą – įskaitant antrą rytą – nereikėtų vartoti jokio maisto, o po pasninkavimo pusryčiams valgyti tik vaisius. Maitintis vaisiais būtina po kiekvieno pasninkavimo, kadangi vaisių sultys suriša išsilaisvinusių gleivių masę. Ligoniai ir pagyvenę žmonės turi ypač atkreipti dėmesį į savo individualias savybes. Pavyzdžiui, kas maitinasi pagrindinai tik mėsa, tas turi ypač saugotis staigaus perėjimo į badavimą ir į griežtą vaisių dietą. Staigus pasikeitimas čia gali labai pakenkti. Dietos pakeitimus reikia keisti griežtai pagal organizmo savybes ir stebint patyrusiam gydytojui.
    Tikslas pasiekiamas gerokai greičiau, jeigu nurodytu būdu tęsti pasninkavimą keliomis dienomis ilgiau, t.y. 3 dienas nieko nevalgyti ir gurkšneliais gerti, atsižvelgiant į poreikį, vandenį su citrina. Pradedant 4-ta diena truputį maitintis daržovėmis, salotomis arba vaisiais ir tos pačios dienos vakare padarytii klizmą. Sveiki žmonės pasninkavimą gali tęsti netgi keletą savaičių, ypač tie, kurių vykdoma veikla leidžia gulėti. Tačiau šie patarimai skirti tik sveikiems žmonėms, kurie asmenine patirtimi trokšta įsitikinti galimu fiziniu ir dvasiniu atgimimu. Pasninkavimo metu nesigėdykite savo pablogėjusios išvaizdos ir kūno svorio netekimo! Jūsų sveikata, nepaisant blogos veido spalvos, tampa stipri, ir greitu laiku skruostuose atsiranda šviežias ir sveikas raudonis. Kūno svoris taip pat greitai taps normaliu. Po pasninkavimo kūno svoris ima augti praktiškai su kiekvienu maisto gramu. Saikingai valgantys ir dažnai pasninkaujantys žmonės yra labai subtilios ir dvasingos veido išraiškos.
    Pasninkavimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo paties pasninkautojo. Jis neturi prarasti dvasinės stiprybės. Abejonių minutėmis vienam padeda ramybė, kitam – veikla, ypač lengvas mechaninis darbas.
    Kai organizmas išsilaisvina nuo šiukšlių, gleivių ir klijų, tai šventa kiekvieno pasveikusio žmogaus pareiga įvertinti šį  įgytą didį gėrį ir teisingai maitinantis jį išsaugoti.
     
                2. Kas dėl savo sveikatos būklės negali pasninkauti, pavyzdžiui, esant sunkioms plaučių arba širdies ligoms, tegul nors rūpinasi tuo, kad gleivių kaupimuisi būtų nustatytos ribos. Tai pasiekiama galimu susilaikymu nuo formuojančio gleives maisto, ypač nuo miltinių (pyragai), ryžių ir bulvinių patiekalų, nuo virto pieno, sūrio, mėsos ir t.t. Varškė, raugintas pienas, jogurtas formuoja mažiau gleivių, nes jie veikia vidurius laisvinančiai. Kas visiškai negali atsisakyti duonos, tegu vartoja baltą ir juodą duoną džiūvėsių  pavidalo; taip ji netenka kenksmingumo, nes geivinės dalelės dalinai suardomos. Džiovintos duonos daug nesuvalgysi, galų gale kruopštus kramtymas nuvargina ir pati ėdriausią. Kas negali atkąsti džiūvėsio dėl blogų dantų, tas turi jį čiulpti tiek, kol nesuminkštės – puiki priemonė atgaivinti prarastas jėgas. O kas negali apsieiti be bulvių, tas tegul valgo jas tik keptas. Čia aš vėl įspėju nuo savarankiško gydymosi be patyrusio vadovo. Netgi menkiausi nukrypimai į begleivę ar turinčią mažai gleivių dietas reikalauja skirtingų nurodymų ir formų, priklausomai nuo ligos rūšies ir ligonio individualumo. Labai svarbų vaidmenį vaidina savalaikis ir teisingas perėjimas nuo vienos dietos prie kitos.
    Ką gi belieka valgyti žmogui, jeigu jis turi visiškai atsisakyti mėsos, o esant galimybei vengti džiovintų žirnių, lęšių ir pupelių? Tokį klausimą atsidusęs pateiks ne vienas iš  mano skaitytojų. Nežymus žmogaus poreikis baltymams pilnai padengiamas cukringais vaisiais; bananai, riešutai su keliomis vynuogėmis arba datulėmis formuoja puikius raumenis ir aukščiausios rūšies jėgą. Daržovės, salotos, pagamintos su aliejumi ir gausiai apipiltos citrina.
    Nesismulkinsiu, tačiau noriu tik rekomenduoti – ypač silpnos sveikatos žmonėms – bet kokiu atveju, laikytis bent rytinio pasninkavimo. Visai nevalgykite iki pietų arba nors iki 10 valandų ryto, o paskui valgykite tik vaisius.
     
    3. Tiems, kurie negali atsisakyti įprasto gleivinio maisto (mėsos ir pan.),- maistas kruopščiai kramtomas tol, kol burnoje netampa skysta košele. Maisto kiekis mažinamas iki reikiamo apetito dydžio, t.y. pusantro karto vietoje  įprasto, kas pasekoje duoda nuostabius rezultatus.
     
    Kai tik žmogus, pasninkavimo ir vaisių dietos dėka pasveiksta, t.y. jo organizmas išsilaisvina nuo gleivių, klijų ir ligų užuomazgų ir toliau lieka tokiu, tai savaime aišku, kad jam toliau nereikia pasninkauti ir maistas jam tampa tokiu malonumu, apie kurį jis anksčiau neturėjo jokio supratimo. Čia ir yra žmogaus kelias į laimę, harmoniją ir visų klausimų sprendimą.
     
    Pavelas Liberneras, vienas iš mano bendraminčių, poetiška ir patrauklia forma išdėstė pagrindines Dievui tinkančio gyvenimo būdo taisykles:
    Prieš valgį pagarbiai sukalbėki savo maldą ir rūpinkis tuo, kad tavo pietūs būtų persmelkti pamaldžios nuotaikos. Valgyk lėtai, su nauda, kad aromatas ir savybės valgio, esančio balzamu tavo nervams, prasiskverbtų į tavo esybę. „
    Tavo maistas turi būti švarus, nesuteptas nužudymu ir krauju! Palik gyvūnui jo kūną ir gyvenimą, palik jam jo vienintelį gėrį! Dangaus dovanomis tavo stalas visada gausus: subrendę žemės vaisiai, sodų želmenys, miškų uogos, saldūs ir margaspalviai medžių vaisiai su savo aromatu.
    Švarus kaip maistas tebus tavo kūnas!  Ši ar kita žolytė padės tau išvalyti organizmą nuo nuodų ir išlaisvinti nuo piktų dvasių. Stebuklus daro vaisių sultys: su šaknimis išnaikina jie blogį, išvalo kraują ir suteikia tau jėgos. Stebuklus daro ir citrina, visų auksinių vaisių perlas ir karūna. Kartais duok ramybę ir poilsį savo virškinamiesiems organams. Protingai paskirstyk savo maistą, kaip metų laikai tau juos pateikia.
     
    III. Jaunystės ir grožio išsaugojimo būdai
    Jei pagal rojaus įstatymą žmogaus plaučiams ir odai būtų suteikta vien tik oras ir saulės energija, o skrandžiui ir žarnynui tik saulės maistas, t.y. vaisiai, tai negali būti, kad žmogaus organizmo vamzdelinė sistema dėl to galėtų sugesti, nusilpti, susenti ir galų gale visiškai atsisakyti dirbti. Vietoj gyvų, pilnų energijos, vaisių ląstelių žmogus dabar valgo „gaišenas“, t.y. pūvantį ir sunkiai virškinamą, nesuteikiantį energijos maistą. Dėl to skrandyje,  žarnyne ir kitur kaupiasi gleivės, kurios užkemša kanalus ir filtrus (liaukas). To pasekoje einama link ankstyvos senatvės.
    Jeigu apsigimimai, grožio netekimas ir senatvė ateina neteisingos mitybos dėka, tai grožio ir jaunystės terapija priklauso tik nuo dietos ir atitinkamo maisto produktų pagerinimo. Kokia gaivi bus žmogaus veido spalva, jeigu jis pradės maitintis tik vaisiais: vynuogėmis, vyšniomis ir apelsinais, o jei prie to dar pridės oro ir saulės vonias...
     
    Žmogaus ūgis, t.y. jo kaulų sandaros apimtis, priklauso pagrindinai nuo maiste esančio kalcio. Visi kūno sudėjimo apsigimimai, kaulų išretėjimas ir ypač supuvę dantys vyksta dėl kalcio trūkumo maiste. Siaubingas mineralų trūkumas kultūriniame maiste, ypač mėsoje, lyginant su vaisiais, ko pasekoje kultūriniam žmogui gresia visiškas dantų netekimas. O kartu su tuo ir svoris, forma, ir ypač kūno apimtis gerokai per didelė. Kiekviena pernelyg didelė riebalų sankaupa patologiška. Gamtoje nė vienas gyvūnas nėra taip nutukęs kaip žmogus. Vaisių vynuogių cukrus ir jų maitinamosios druskos – gyvas šaltinis formuojant tvirtus raumenis, ir šiuo maitinimu lengva atstatyti ir sustiprinti organizmą,  pasninkavimo dėka atsipalaidavusį nuo riebalų ir gleivių.
    (...)liesas, išsaugojęs jaunystę organizmas, kiekvienu atžvilgiu labiau sugeba priešintis ir prieš  nutukusį turi didelį pranašumą bei lyginant su pastaruoju sulaukia gilios senatvės.
    Kaip paaiškinti, kad vargingiausiuose šalyse, kur žmonės „moksliškai neprivalgo“, sutinkama daugiausiai šimtamečių senolių? Kilnūs ir puikūs veido bruožai, švari ir sveika veido spalva, akių skaistumas ir natūralus jų dydis, išraiškos grožis ir lūpų spalva blunka ir blogėja tuo pat metu, kai tik skrandyje ir žarnyne susikaupia gleivių masės.
     Dabar aš prieinu prie svarbiausio, krentančio į akis ankstyvos senatvės simptomo – plaukų slinkimo ir žilimo. Madinga, trumpai kirptų vyrų šukuosena ir priešlaikinio nuplikimo paplitimas tapo mums įprastu reiškiniu.
    Mūsų viską niveliuojančiaislaikais kerpa negražius, susivėlusius, dažnai nelygius plaukus, tikslu paslėpti gyvą degeneracijos įrodymą. (...)šiuolaikinis žmogus neturi teisingo supratimo apie idealų žmogaus, gyvenančio natūraliomis sąlygomis grožį ir sveikatą.
    (...)medicina bejėgė prieš nuplikimą(...)
    Apie plaukus galima pasakyti, kad jie aplink kiekvieną būtybę (įskaitant ir žmogų) skleidžia specifinį kvapą ir įtakoja juo visas būtybes, kurios įkvepia kvapu prisotintą orą. (...)sužadinant simpatijos jausmą plaukai atlieka svarbų vaidmenį. (...)įsigijus šunį ar arklį galima lengvai iššaukti simpatiją, duodant praryti keletą savo plaukų. Plaukų gyvavimo trukmė nuo 2 iki 4 metų. (...)plaukai greičiau auga dieną, nei naktį, greičiau šiltuoju metų laiku, nei šaltuoju; skutimas greitina plaukų augimą.  
    Plaukai sudaryti iš smegenų ir žievės audinio, o taip pat išorinės odelės. Plauko šaknis svogūnėliu prisitvirtinusi prie plauko čiulptuko. Riebalinės liaukutės pritvirtintos prie plauko odelės padengia plauką riebalais. Jų spalvą lemia dažomoji medžiaga ir oras, esantys plauko smegenų audinyje. Pradėjus žilti dažomoji medžiaga dingsta, ir oro erdvė smulkių kamuoliukų pavidalu padidėja. Galvos plaukas kasdien paauga 0,2-0,3 mm. Plaukai  sugeria daug drėgmės. Jeigu plauko čiulptukai gyvybingi, tai vietoj iškritusių plaukų greitai išauga nauji. Buvo apskaičiuota, kad vyro plaukas per visą gyvenimą užauga 12-14 metrų ilgio. Ir tegul tik žmonės pagalvoja, kiek jėgų, kiek gerų ir svarbių syvų organizmas privalo išeikvoti, kad pakeistų nupjautus plauko gabalėlius.
    (...)pavadinau plaukus, ypač augančius ant žmogaus galvos, kvapo organais, per kuriuos išsiskiria kai kurie kūno garai. Kiekvienas žino, kad žmogus pirmiausiai pradeda prakaituoti nuo galvos ir pažastyse, ir kad su prakaitu, ypač sergant, susijęs nemalonus kvapas.
    Liga yra organizmo, arba perteklinio ir nenatūralaus maisto  rūgimo ir puvimo procesas. Čia pagrindinai kalba eina apie baltymų ląstelių cheminį skaidymąsi ir irimą. Šis procesas, kaip žinoma yra lydimas blogo kvapo. Tiesą sakant, pilnai sveikas žmogus turi skleisti aromatą, o ypač jo plaukai. Poetai teisingai lygina žmogų su žiedu ir kalba apie moters plaukų aromatą. Tokiu būdu aš žmogaus plaukus laikau labai svarbiu organu, kuris be tikslo apsaugoti ir šilumos reguliavimo, dar turi labai įdomią ir naudingą savybę, būtent garinti, skleisti sveiko ir sergančio žmogaus kvapą. Šis kvapas žmonėms, turintiems puikią uoslę, atskleidžia ne tik asmenines žmogaus savybes, tačiau ir suteikia galimybę spręsti apie vidinę žmogaus sveikatos būseną...
    (...)žiluose plaukuose padidėja oro kiekis, ir aš išsakau požiūrį, kad šis „oras“, matyt, susideda iš nemaloniai kvepiančių dujų, ar bent jau sumaišytas su jomis. Jautriam chemikui aš rekomenduoju nustatyti čia sieros rūgšties buvimą, ir tada bus paaiškintas dažančios plaukų medžiagos dingimas, juk žinoma, kad sieros oksidas verčia organines medžiagas blukti. (...)pagrindinė plaukų iškritimo priežastis slypi tik organizmo viduje. Jeigu per poras, vietoje natūraliai malonaus aromato pastoviai išsiskiria dvokiančios, aštraus kvapo dujos, tai mūsų neturėtų stebinti, jei plaukai kartu su šaknimis palaipsniui bąla, miršta ir paskui iškrenta.
     (...)man sergant lėtiniu inkstų uždegimu, sujungus jį kartu su dideliu nervingumu, mano plaukai ėmė stipriai žilti ir slinkti. Kai aš po dietinio gydymo pasveikau nuo savo sunkių kančių, žilė plaukuose ėmė dingti, o vietoj nuslinkusių plaukų išaugo didesnis kiekis kitų.
    Jeigu pagrindinė plauku slinkimo priežastis susijusi su virškinimo sutrikimu arba medžiagų apykaita, tai pašalinti tai galima tik atstatant normalią organizmo veiklą. Žilimo priežastis – ne išorinė ir todėl jos negalima pašalinti išoriniu gydymu. Nuo daugelio priemonių skirtų plaukams reiktų visai susilaikyti, kadangi jose yra daug stiprių neorganinių medžiagų: ypač žalingos yra plaukų dažymo priemonės. Kraštutiniu atveju galima naudoti plaukus stiprinančius vandenis, - jiems priskiriami dilgėlių preparatai.
    Kaip žinoma, gražūs ir vešlūs plaukai yra ne tik simpatijos ir seksualinio susižavėjimo priežastis, bet ir atgimstančio ir klestinčio gyvenimo, panašaus į augalo žiedelį požymis. Mūsų laikais tiesiog siaubingas nuplikusių skaičius gali būti laikomas jėgų netekimo simptomu - kaip atskiro individo, taip ir pačios rasės išsigimimu. Vešlus plaukų augimas ne tik sako apie jaunatvišką gyvenimą ir jėgą, tačiau ir liudija apie naujos gyvybinės energijos prabudimą.
    Visi senatvės simptomai atitinkamai yra tik paslėptos ligos, pasireiškiančios kaip  gleivių susikaupimo ir organizmo užkimšimo jomis pasekmė. Jeigu kas nors kruopščiai gydo save nuo kokios nors ligos begleive dieta arba pasninkavimu, tas išsilaisvina nuo negyvų ląstelių ir tuo save jaunina, Aš mačiau žmones, kurie nuo begleivio gydymo taip pajaunėjo ir pagražėjo, kad jų net nebuvo galima pažinti.
    IV. Mirtis
    (...)jeigu žmogus užgrūdins save jau nuo vaikystės gyvu saulės maistu, tai visiškas žmogiškojo mechanizmo sustojimas įvyks labai labai negreitai. Gyvenant normaliai žymiai sumažėja medžiagų apykaita, taip pat ir vidinių organų įtampa, ypač širdies ir skrandžio. Netgi pats didžiausiais fizinis krūvis neiššaukia begleiviame organizme tokio pulso pagreitėjimo, koks dažnai būna, pavyzdžiui, pas apsirijėlį.
    Galutinė smegenų ir širdies pažeidimų pasekmė yra mirtis. Galima sakyti, kad dažniausiai mirtis ištinka, kai susirgusi širdis prisijungia prie jau turimos ligos. (...)širdies kraujagyslių užsikimšimas ir to pasekoje širdies raumens nusilpimas ir smulkiausių širdies nervų suirimas, sąlygotas ilgalaikio kraujo apnuodijimo, yra paskutinė mirties priežastis sergant bet kuriomis chroniškomis ligomis. Taip pat smulkiausių smegenų kraujagyslių užsikimšimas, jų nežymus trūkimas (smegenų paralyžius) ir bet koks kitas pilnas kraujagyslių užsikimšimas, irgi nutraukia gyvybines funkcijas.
    Žinoma, čia svarbų vaidmenį atlieka ir kiti šalutiniai reiškiniai, pavyzdžiui, nepakankamas gryno oro srautas sergat plaučių ligomis ir pan. Mokslas įžvelgia mirties priežastį dominuojant baltiesiems kraujo kūneliams organizme. Šis ligos reiškinys medicinos laikomas atskira liga ir vadinamas leukemija, t.y. Baltakraujystė. Mano nuomone, ši „liga“ liudija, kad žmogaus gyslose yra daugiau gleivių nei kraujo. Mokslas nurodo ir kitas mirties priežastis: nuodus ir toksinus, gaminamus organizmo, medžiagų apykaitos nuodus, bacilas ir jų išskyras, savęs nuodijimą ir pan.
    Jeigu atsitiktinai medicina negali priskirti ligos kuriai nors klasifikacijai, tai mirties liudijime ji pažymima kaip kachekcija (išsekimas), t.y. prasta mitybos būklė, irimas. Dabar aš klausiu kas gi yra mirties nuodai? Šiuolaikinis medicinos tyrimas, kaip daugelio ligų priežastį nurodo bacilų buvimą. Mano eksperimentinis įrodymas, kad gleivės yra svarbiausias ir pagrindinis ligos faktorius.
    Baltųjų kraujo kūnelių, t.y. gleivių, dominavims prieš raudonuosius, susidedančių iš cukraus ir geležies, tampa lemtingu gyvybei. Kovą su mirtimi reikia vertinti, kaip paskutinę krizę, kaip paskutinį organizmo bandymą išskirti gleives; pagaliau, kova su mirtimi – tai paskutinis gyvų ląstelių mūšis su mirusiomis. Jeigu baltosios negyvos ląstelės – gleivės kraujyje – paims viršų, tai įvyks ne tik mechaninis širdies kraujagyslių užsikimšimas, bet ir suirimas, pilnas apnuodijimas,  visos kraujo masės puvimas, ir tada mechanizmas sustoja.
    Paskutine svarbiausia visų ligų, ankstyvos senatvės ir mirties priežastimi yra nežinojimas - nesąmoningai mūsų daroma nuodėmė; ir nors dėl jos mes nesame kalti, nešam savo kryžių, nes kaip ir pagal civilinės teisės principą, taip ir gamtoje -  nežinojimas neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.