Vitaminas prieš vėžį

  • Vitaminas В17 prieš vėžį

    Amerikiečių rašytojo-dokumentininko Eduardo Grifino knyga „Pasaulis be vėžio“ pašvęsta
    vieno atradimo istorijai, kurio svarbiausiu herojumi yra vitaminas B17 arba laetrilis, arba
    amigdalinas* – medžiaga, naikinanti vėžines ląsteles.

    Daktaras Ernstas T.Krebsas jaunesnysis – biochemikas iš San-Francisko, iškėlė teoriją, kad vėžys
    yra vitaminų deficito liga, atsirandanti trūkstant dabartinio žmogaus maisto racione esminių
    komponentų. Šį komponentą jis identifikavo kaip nitrilosidų šeimos dalį, kurio gausiai randama
    gamtoje daugiau kaip 1200 valgomuosiuose augaluose. Ypač dideliais kiekiais šio komponento
    yra šeimos Prunus Rosacea vaisių sėklose (kartusis migdolas, abrikosas, erškėtis, vyšnia, persikas
    ir slyva), o taip pat žoliniuose augaluose, kukurūzuose, sorose, linų sėmenyse, obuolių kauliukuose
    ir daugelyje kitų maisto produktų. Prieš keletą amžių maistui buvo naudojama sorų duona, turtinga
    vitaminu B17, dabar naudojama jo neturinti balta duona. Kažkada močiutės grūsdavo grūstuvėse
    slyvų, vynuogių, obuolių, abrikosų ir kitas sėklas, dėdavo miltelių į uogienes ir konservuotus
    produktus. Jos nežinodavo, kodėl tai daro, bet šių vaisių sėklos yra pats didžiausias vitamino B17
    šaltinis. Nepriklausomi tyrimai parodė, kad Hanzos gentis Himalajuose niekada nesirgo vėžiu iki
    tol, kol jų maiste buvo naudojama daug sorų ir abrikosų. Kai jie susidūrė su vakarietiška mitybe, jie
    ėmė sirgti vėžiu.

    Kai mes vartojame neadekvatų mūsų organizmui maistą, organizmas suserga. Jeigu vėžinis
    susirgimas atsirado, tai svarbiausia – per trumpą laiko tarpą aprūpinti jį maksimalia vitamino B17
    doze. Anksčiau B17 buvo randamas ne vien vaisių sėklose, bet ir minkštime. Šiandien tik laukiniai
    vaisiai turi B17. Vaisiai, kuriuos mes vartojame – liūdnas rezultatas daugelio kultūrinimo metų
    vardan jų išorinio vaizdo ir dydžio, jų minkštimas jau neturi B17. Kad patenkintume organizmo
    poreikį šiam vitaminui, mes turime valgyti vaisių sėklas arba vartoti kaip maisto papildą tabletėmis.
    Dabartiniu laiku, tenka apgailestauti, tą vyriausybė draudžia, bet mes tikimės, kad greitai šis
    vitaminas bus prieinamas ir galėsime išvengti vėžio taip, kaip skorbuto. Mums reikia maždaug
    septynių abrikoso sėklų parai. Šis kiekis pašalins vėžinio susirgimo galimybę. Beveik visais vėžio
    atvejais, kai B17 vartojamas didelėmis dozėmis, vėžiniai augliai mažėja.

    Profilaktikai pradėkite nuo nedidelio kiekio sėklų: 1-2 per dieną ir didinkite iki 7-10. Stenkitės
    nenaudoti rafinuoto cukraus, kofeino ir aukščiausios rūšies miltų. Stenkitės valgyti daugiau
    neapdorotų maisto produktų

    Kažkuriuo metu buvo sėkmingai pravesta kampanija prieš vitaminą B17, pagrįsta tuo, kad jame
    yra „mirtinas“ cianidas (sinilinė rūgštis). Dar 50-aisiais metais Krebsas įrodė, kad B17 žmonėms
    visiškai nekenksmingas. Patikrinęs vitaminą su gyvūnais, jis megadozę šio vitamino suleido
    sau į veną. Dar ir šiandien jis gyvas sveikas. Vitaminas nekenksmingas kūno audiniams dėl tos
    priežasties, kad kiekviena B17 molekulė susideda iš vieno cianido junginio, vieno benzoldehido
    ir dviejų gliukozės (cukraus) junginių, tampriai surištų kartu. Kad cianidas būtų pavojingas,
    reikia išlaisvinti jį iš molekulės, o tai sugeba tik enzimas beta-gliukozidazas. Šio enzimo kūne
    yra minimalios dozės, bet vėžiniuose augliuose jo beveik 100 kartų daugiau. Vadinasi, cianidas
    išlaisvinamas tik vėžio apimtose kūno vietose, o tai pražūtinga vėžinėms ląstelėms, nes tuo pačiu
    metu išlaisvinamas ir benzoldehidas. Tai mirtinas nuodas, bet kartu su cianidu jis 100 kartų
    stipresnis.Vėžinės ląstelės žūsta.