Vitaminas В17 prieš vėžį
Amerikiečių rašytojo-dokumentininko Eduardo Grifino knyga „Pasaulis be vėžio“ pašvęsta
vieno atradimo istorijai, kurio svarbiausiu herojumi yra vitaminas B17 arba laetrilis, arba
amigdalinas* – medžiaga, naikinanti vėžines ląsteles.
Daktaras Ernstas T.Krebsas jaunesnysis – biochemikas iš San-Francisko, iškėlė teoriją, kad vėžys
yra vitaminų deficito liga, atsirandanti trūkstant dabartinio žmogaus maisto racione esminių
komponentų. Šį komponentą jis identifikavo kaip nitrilosidų šeimos dalį, kurio gausiai randama
gamtoje daugiau kaip 1200 valgomuosiuose augaluose. Ypač dideliais kiekiais šio komponento
yra šeimos Prunus Rosacea vaisių sėklose (kartusis migdolas, abrikosas, erškėtis, vyšnia, persikas
ir slyva), o taip pat žoliniuose augaluose, kukurūzuose, sorose, linų sėmenyse, obuolių kauliukuose
ir daugelyje kitų maisto produktų. Prieš keletą amžių maistui buvo naudojama sorų duona, turtinga
vitaminu B17, dabar naudojama jo neturinti balta duona. Kažkada močiutės grūsdavo grūstuvėse
slyvų, vynuogių, obuolių, abrikosų ir kitas sėklas, dėdavo miltelių į uogienes ir konservuotus
produktus. Jos nežinodavo, kodėl tai daro, bet šių vaisių sėklos yra pats didžiausias vitamino B17
šaltinis. Nepriklausomi tyrimai parodė, kad Hanzos gentis Himalajuose niekada nesirgo vėžiu iki
tol, kol jų maiste buvo naudojama daug sorų ir abrikosų. Kai jie susidūrė su vakarietiška mitybe, jie
ėmė sirgti vėžiu.
Kai mes vartojame neadekvatų mūsų organizmui maistą, organizmas suserga. Jeigu vėžinis
susirgimas atsirado, tai svarbiausia – per trumpą laiko tarpą aprūpinti jį maksimalia vitamino B17
doze. Anksčiau B17 buvo randamas ne vien vaisių sėklose, bet ir minkštime. Šiandien tik laukiniai
vaisiai turi B17. Vaisiai, kuriuos mes vartojame – liūdnas rezultatas daugelio kultūrinimo metų
vardan jų išorinio vaizdo ir dydžio, jų minkštimas jau neturi B17. Kad patenkintume organizmo
poreikį šiam vitaminui, mes turime valgyti vaisių sėklas arba vartoti kaip maisto papildą tabletėmis.
Dabartiniu laiku, tenka apgailestauti, tą vyriausybė draudžia, bet mes tikimės, kad greitai šis
vitaminas bus prieinamas ir galėsime išvengti vėžio taip, kaip skorbuto. Mums reikia maždaug
septynių abrikoso sėklų parai. Šis kiekis pašalins vėžinio susirgimo galimybę. Beveik visais vėžio
atvejais, kai B17 vartojamas didelėmis dozėmis, vėžiniai augliai mažėja.
Profilaktikai pradėkite nuo nedidelio kiekio sėklų: 1-2 per dieną ir didinkite iki 7-10. Stenkitės
nenaudoti rafinuoto cukraus, kofeino ir aukščiausios rūšies miltų. Stenkitės valgyti daugiau
neapdorotų maisto produktų
Kažkuriuo metu buvo sėkmingai pravesta kampanija prieš vitaminą B17, pagrįsta tuo, kad jame
yra „mirtinas“ cianidas (sinilinė rūgštis). Dar 50-aisiais metais Krebsas įrodė, kad B17 žmonėms
visiškai nekenksmingas. Patikrinęs vitaminą su gyvūnais, jis megadozę šio vitamino suleido
sau į veną. Dar ir šiandien jis gyvas sveikas. Vitaminas nekenksmingas kūno audiniams dėl tos
priežasties, kad kiekviena B17 molekulė susideda iš vieno cianido junginio, vieno benzoldehido
ir dviejų gliukozės (cukraus) junginių, tampriai surištų kartu. Kad cianidas būtų pavojingas,
reikia išlaisvinti jį iš molekulės, o tai sugeba tik enzimas beta-gliukozidazas. Šio enzimo kūne
yra minimalios dozės, bet vėžiniuose augliuose jo beveik 100 kartų daugiau. Vadinasi, cianidas
išlaisvinamas tik vėžio apimtose kūno vietose, o tai pražūtinga vėžinėms ląstelėms, nes tuo pačiu
metu išlaisvinamas ir benzoldehidas. Tai mirtinas nuodas, bet kartu su cianidu jis 100 kartų
stipresnis.Vėžinės ląstelės žūsta.