Pirmiausia-žodis ir žolė

• Posted by Juozas Keblys October 3, 2011 - Filed in Health - #Sveikata  - 3,034 views

  Pirmiausia – žodis ir žolė

   

  Beatričė Laurinavičienė, VŽ "Savaitgalis"

   

  Pokalbis su vaistininku Virgilijumi Skirkevičiumi priminė vaikystėje

  turėtą kaleidoskopą: vos pasukdavai jį, veidrodžių trikampiai

  sužerdavo spalvotus stikliukus į vis kitokius raštus – atvaizdus

  atvaizduose. Ir p. Virgilijaus kalba, nors rami ir net monotoniška,

  žaižaruoja idėjų, minčių, asociacijų ir žodžių srautu.

  Profesionalus farmacininkas, liaudies medicinos ekspertas, Tibete

  tobulinęsis žolininkas Virgilijus Skirkevičius yra Šilutės vaistininkas. Jis

  skaito paskaitas specialistams podiplominėse studijose Lietuvos sveikatos

  mokslų universitete (taip dabar vadinasi Kauno medicinos universitetas) ir

  kaimų, miestelių bendruomenėms. 2008 m. LTV žiūrovai jį išrinko Lietuvos

  šviesuoliu.

  Apie „savo dalykus“ p. Virgilijus gali kalbėti valandų valandas. Vos

  susitikus jis gudriai šypsodamasis išdėsto savo koncepciją „Vėžys kaip

  verslas, verslas kaip vėžys“. „Verslas ir yra kaip vėžys“, – provokuoja

  pašnekovas perklaustas, ar tikrai prisimena, kokiame laikraštyje bus

  išspausdintas pokalbis su juo. Skaitydamas paskaitas apie augalus p.

  Virgilijus sako mėgstąs parodyti vėžinį mechanizmą, kuris, jo galva,

  ir žmogaus organizme, ir valstybėje veikia pagal tuos pačius dėsnius:

  verslas, jo dalijimasis, plėtimasis yra toks pat kaip ir vėžinių ląstelių

  žmogaus organizme dauginimasis. O pagal savo dėsnius veikiančios,

  besiplečiančios, nekontroliuojamos ir vėžinės ląstelės, ir verslo grupuotės

  gali tapti pražūtingos ir žmogui, ir valstybei. Žinoma, priduria pašnekovas,

  jeigu verslas dirba pagal organizmo diktuojamas taisykles, organizmą, t. y.

  valstybę, jis tonizuos ir stiprins.

  Netikėtų ligų nėra

  Pasak p. Virgilijaus, viena iš onkologijos šakų yra augalai, skatinantys

  natūralią vėžinių ląstelių mirtį, vadinamąją apoptozę. Tie augalai

  nesudėtingi, nežiaurūs, pvz., medetka ir gyslotis, atėję iš mūsų vaikystės.

  Kaip ir dilgėlė, bene pirmasis augalas, su kuriuo susiduria vaikas, nustebęs,

  kad augalas taip aštriai kanda. Antrasis – kiaulpienė, tiksliau, pienės pūkai.

  Paskiau gyslotis, kurio lapą močiutė užklijavo ant žaizdos – taip augalai

  įeina į žmogaus gyvenimą. Per mamas atsiranda liepžiedžių arbata, geriama

  kosuliui užklupus. Pašnekovas tuoj pat paaiškina kosulio kilmę: „Vaikai

  iki 14 metų turi daug gleivių, daug vandens, todėl dažnai peršąla. Tirštos

  gleivės labai tinka infekcijai plisti, todėl visada sakau: jei nori susargdinti

  vaiką, jam reikia duoti pieno, kviečių (dribsnių) ir cukraus, kurie tas gleives

  sutirština. Šaltuoju laiku dar reikėtų pridėti apelsinų – gleivėms dauginti, ir

  vaikas gali greičiau susirgti.“

  Pasak p. Virgilijaus, maistas padeda suformuoti ligą, kai ne laiku valgomas,

  netinkamais kiekiais. Todėl gydant svarbiausia yra mityba, elgesys, ir tik po

  to – vaistai.

  Anot jo, kiekviena liga žmogui yra pamoka, rimtas signalas, jog toliau elgtis

  taip kaip iki šiol jis nebegali. Žmogus turi reaguoti į organizmo signalus.

  O ką jis daro? Visus juos – temperatūrą, skausmą, bėrimą, kraujospūdžio

  šokinėjimą ir pan. stengiasi kuo greičiau sunaikinti. Jis tiesiog nereaguoja

  į organizmo siunčiamus signalus keistis, kažką daryti kitaip, nebelėkti.

  Žmogus nesikeičia, nes jį veikia įpročiai, civilizacijos dalykai, o paskiau,

  ištiktas rimtos ligos, sako: ak, kaip netikėta.

  „Nėra netikėtos ligos. Žmogus, kuris griuvo sulaukęs 50 metų, negali sakyti,

  jog tai buvo netikėta. Mes ligas užsiauginame savyje, kaip medį“, – kalba

  p. Virgilijus. Ir neklausiamas prisipažįsta: „Mane užmuša klausimas, ar aš

  sveikai gyvenu, nesergu turbūt. Baisu taip klausti, nes aš esu žmogus su

  savo įpročiais. Aš galiu žinoti kai kuriuos dalykus geriau, galiu patarti, bet

  pasikeisti pačiam – be galo sunku.“

  Sutinkame ir mes su pašnekovu: skubantis šių laikų žmogus gal ir žino,

  kaip sveika gerti visokius žolelių nuovirus, tačiau vargu ar turi tam laiko, ir

  pirmiausia – tikėjimo tuo.

  „Paskaitose visada sakau, kad žolės žmonijos civilizacijos istorijoje yra

  romantizmo laikotarpis, ir visai netinka šios civilizacijos žmonėms. Jiems

  pagrindinis gydymo būdas yra ta chemija, medicina, kurią jis pats sukūrė.

  Šių laikų žmogus bėga, kol nugriūna – neatlaiko širdis. Gyvena nuo vienos

  iki kitos operacijos ar ūmaus proceso. Tada žolės tikrai nebepadeda,

  jos per silpnos – išgėręs liepžiedžių arbatos per tris dienas nepasveiksi.

  Užtai saujom geriam paracetamolį, kuris gali pažeisti kepenis. Jo, kaip ir

  kiekvieno cheminio vaisto, dozės gali būt pražūtingos.

  Arba – man didžiulis nonsensas, kai spuoguotai paauglei paskiriami

  kontraceptikai. Kai ant skruostų, kaktos atsiranda spuogų, tikėtina,

  jog tai susiję su reprodukcine sistema – lytine, hormonine, tuo metu ji

  tiesiog tvarkosi. Tačiau panelė nori būti graži, ir gydytojai kartais pasiūlo

  hormoninių preparatų – kontraceptikų. Rezultatai labai geri, bet kas bus

  po kelerių metų, kai ji taps moterimi? Mano galva, moters perspektyvai tai

  yra žiaurus procesas. Kodėl taip daugėja moteriškų ligų? Gimdos kaklelio,

  kiti vėžiai susiję su vaistais, ir man visada baisu, kai vaistų vartojama tiek

  daug. Mes, lietuviai, dar mažiau, bet ispanai, anglai kiek jų vartoja...“, –

  kalba p. Virgilijus.

  Anot jo, tai yra šiuolaikinės medicinos požiūris: pašalinti simptomus, o

  kaip toks gydymas atsilieps paskiau – nesvarbu. Taip žmogus ir gyvena

  – pakyla temperatūra, muša ją, pakyla kraujospūdis – muša jį. Tuo tarpu

  Rytų medicina sako, jog tai – nusikaltimas protui, nes viskas, kas vyksta

  organizme – kyla spaudimas, uždegimas, bėrimas ir t. t., yra ženklai,

  sakantys, kad reikia pradėti gyventi kitaip.

  Mano diletantiškomis žiniomis, hipertenzija kartais baigiasi insultu ar

  infarktu, tad negi gerti vaistus tokiu atveju taip pat yra nusikaltimas protui?

  „Be abejo, kvaila būtų sakyti: nemuškite staiga pakilusio kraujospūdžio, nes

  tai yra ūmus procesas, pagaliau, ir skausmai. Bet ką mes darome paskiau?

  Numušame spaudimą ir toliau geriame jį mažinančius vaistus užuot ieškoję

  priežasčių, kodėl taip atsitiko, ir vartoję augalų preparatus, kurie atstato

  sutrikusius organizmo fiziologinius procesus nesukeldami organizmui

  šalutinio poveikio. Medikai žino: paskirs vaistus, po kurio laiko juos pakeis

  kitais. O pradėjęs gerti vaistus žmogus tampa nuo jų priklausomas,

  vaistomanas – kaip narkomanas, nes daugelis vaistų mažina simptomus,

  pagerina jauseną“, – sako p. Virgilijus.

  Paklausk, ar jis rūko

  Pašnekovo nuomone, maisto papildai, nuo kurių šių laikų žmogus lygiai taip

  pat priklausomas, yra pozityvesnis dalykas. Savo žodžiams pagrįsti kaip

  pavyzdį jis pateikia vieną amerikiečių studiją, 80 metų nepertraukiamai

  nagrinėjančią žmonių mitybą. Toji studija rodo, jog tyrimo pradžioje

  žmogus, norėdamas gauti reikalingą geležies paros normą, turėjo suvalgyti

  2 obuolius.

  Dabar tam pačiam geležies kiekiui gauti jam reiktų suvalgyti 26 tokius

  pačius obuolius. Tai – klasikinis pavyzdys, sako p. Virgilijus, reiškiantis,

  jog produktų sudėtis dėl intensyvios žemdirbystės, dirvožemio sutrikimų,

  užterštumo, pesticidų ir t. t. stipriai pasikeitė, ir tai, ką rašo protingos

  knygos, jog tam tikri produktai kaupia tam tikras medžiagas, mūsų laikais

  dažniausiai nebeatitinka tikrovės. Antai amerikiečiai aprašo, kad morkose,

  kurios turėtų būti vitamino A šaltinis, neberanda karotinoidų arba randa

  labai mažai.

  „Dėl tokių pokyčių ir atsirado papildų rinka. Be abejo, ir ši lazda turi du

  galus. Viena vertus, tai verslas, iš kurio pelnomasi, tai natūralu. Kita

  vertus, yra dar augalijos ar gyvūnijos, kuri išlaikė savyje tas reikalingas

  medžiagas, pvz., ežerų ar jūrų dumbliai. Juose yra karotinoidų, medžiagų,

  kurios labai stipriai veikia kaip antioksidantai – prieš uždegimą, nes laisvai

  akceptuoja laisvuosius radikalus, kad jie neardytų mūsų ląstelių membranų

  ir nesivystytų tas vėžys. Be to, be vitamino A, juose yra ir kitų medžiagų,

  kurios padeda įsisavinti tą vitaminą“, – pasakoja p. Virgilijus.

  Užėjus kalbai apie vitaminą A jis prisimena dar vieną kontroversišką

  studiją, tiksliau – tris, įrodančias, jog vitaminas A rūkantiems vyrams

  (nes tyrimas buvo atliekamas tik su vyrais) sukelia vėžį. Šis tyrimas buvo

  pradėtas norint įrodyti, kad vitaminas A padeda kovoti su vėžiu rūkantiems

  žmonėms. Tęsiant tyrimą 5 metus, paaiškėjo, jog tas koncentruotas,

  nenatūralus vitaminas A, kurio vartojama tiek daug, kiek net gamtoje

  nebūna, priešingai nei tikėtasi, gali sukelti plaučių vėžį. Juolab kai šalia

  sintetinio vitamino nėra medžiagų, kurios gamtoje aptinkamos natūraliai.

  Suomijoje dėl galimo pavojaus sveikatai toks tyrimas buvo nutrauktas.

  „Taigi, – šypsosi pašnekovas, – ką daryti vaistininkui, kuris parduoda

  koncentruotą vitaminą A? Pirmiausia jis turi paklausti, ar tas žmogus

  nerūko.“

  „Norėčiau pamatyti tokią vaistininkę, kuri paklaustų, ar aš rūkau“, –

  ironizuoja pokalbyje dalyvaujanti kolegė.

  „Ir nepaklaus, nes vaistinės tapo verslu. Jų – po dvi ant kiekvieno kampo,

  ir, kaip aš sakau, jos tapo nuodų parduotuvėmis“, – šypteli p. Virgilijus.

  Deja, priduria jis, 90% vaistinių savininkų yra ne aukštuosius mokslus baigę

  vaistininkai, o verslininkai, ir būtent jie diktuoja komercijos taisykles.

  Graužk kiek pajėgi

  Stebiuosi: vaistininkas, ir šitaip šneka... Gal ir pats prekiauja nuodais?

  „Taip, vaistai visada yra nuodai ir jie visada gali turėti stiprų šalutinį poveikį.

  Jų terapinė platuma nėra didelė“, – ramiai gūžteli pačiais pašnekovas.

  Anot jo, daugiausia pašalinio poveikio turi aspirinas, tai įrodyta tyrimais,

  atliekamais daugiau nei 100 m., tiek, kiek jis egzistuoja. Kartu tai – ir

  saugiausias vaistas, labiausiai ištyrinėtas.

  "Mes turime begales vaistų, kurie ateina į rinką ir po kelerių metų išnyksta,

  nes atrandama daug pašalinio poveikio. Farmacijos pramonė labai stipri, ji

  skiria didžiulius pinigus ieškodama būdų, kaip pagelbėti tam šiuolaikiniam

  žmogui – čia ir dabar. Tik bėda, kad gelbėjimo pasekmės išryškėja per

  keletą metų. O aš sakau: kas tyrinės, bandys įvesti į rinką vaistažoles ir

  pasakys: va, čia labai geri vaistai?“ – klausia žolininkas.

  Amerikiečių duomenimis, norint įvesti į rinką naują cheminį junginį, veikiantį

  ir gydantį žmogaus organizmą, visiems reikalingiems tyrimams atlikti – su

  žmonėmis, dvigubu placebo efektu, studijomis skirtingose vietovėse ir pan.,

  reikia apie milijardo USD. Kad ta veiklioji medžiaga atsipirktų, reikia, kad 5

  m. jos apyvarta siektų po milijardą USD.

   

  „Taigi – kas kiš pinigus į tą salierą? Mes tiksliai net nežinome, kas jame

  veikia – yra 300–400 veikliųjų medžiagų, o norint pasakyti, kuri iš jų veikia

  būtent taip kaip norėtume, reikia tirti, standartizuoti“, – skėsteli rankomis p.

  Virgilijus.

  Jis pasakoja, jog kuriant vaistus ar maisto papildus pagal galimų vaistažolių

  sąrašą jam tenka dėlioti augalus. Paskutinė „dėlionė“ – sukurti preparatą,

  panašų į sovietmečiu populiarų indišką ajurvedišką vaistą „LIV 52“ kepenų

  veiklai gerinti.

  „Ajurvedoje galioja taisyklė, kad virškinimo trakto ligoms gydyti tinkamiausi

  yra augalai, augantys žmogaus maitinimosi terpėje. Dar sakoma, kad

  geriausia, kai vartojamas pats augalas, t. y. ne per vandenį, spiritą ar

  medų“, – vėl krypteli nuo tiesaus pasakojimo tako pašnekovas.

  Pasitikslinu: ar reikia juos graužti – tuos augalus?

  „Valgyti, valgyti – miltelius, pvz., kiaulpienės šaknų. Kuri, beje, yra vienas

  žinomesnių augalų krūties vėžio profilaktikai. Kiaulpienė yra virškinamojo

  trakto augalas, veikiantis kepenų sistemą, o per kepenis stiprinantis

  kraują, veikiantis limfos drenažą. Ji pagerina moters savijautą net vartojant

  profilaktiškai. Visai neblogas augalas“, – šypsosi p. Virgilijus ir grįžta prie

  savo „dėlionės“.

  „Pasakiau savo kompanijai, – sako pašnekovas, – jog turėtume atsisakyti

  šito lietuviško projekto, nes šioje civilizacijoje mes neturime jam ligonio

  – šiuolaikinis žmogus neturės kantrybės vartoti tuos mišinius ilgai ir

  nuosekliai. O jei dar gydytojas jam lieps negerti šnapso ir nevalgyti

  kiaulienos...“.

  Klausimą, kodėl būtent kiaulienos, mėgstamiausios, tautinės mūsų mėsos,

  p. Virgilijus paaiškina paprastai: kiaulės baltymas labai artimas žmogaus

  baltymui, ir kartais silpną imunitetą turinčio žmogaus organizmas gyvulio

  baltymo neatpažįsta. Tada žarnyne prasideda puvimas. Toksinai patenka į

  kraują, kraujas juos bando atidėti tai į sąnarius, tai į riebalines ląsteles.

  „Užtai kūdintis kartais gali būti pavojinga“, – netikėtu posūkiu aiškinimą

  baigia p. Virgilijus, o paprašytas susieti šiuos du epizodus sako, jog iš

  tirpinamų riebalinių ląstelių kai kurie toksinai patenka į organizmą.

  Ne batai, o nuodai

  „Dažnai žmogus pradeda badauti nepagalvojęs. Tarkime, dabar – ne

  badauti laikas, o kaupti riebalus, nes organizmas rengiasi žiemai ir jam

  reikia stabilesnės energijos bazės – riebalinės, kuri sykiu yra ir apsauginė.

  Pradėjus pusbadžiu gyventi „nuo pirmadienio“ ir nežinant, kaip tai daryti,

  gali prasidėti galvos skausmai, šokinėti kraujospūdis. Priežastis paprasta:

  jei žmogus prieš badaudamas neišsivalė organizmo, po 5 dienų jame

  pradės „cirkuliuoti“ toksinai.

  Prieš laikantis griežtos dietos būtina išsivalyti organizmą vartojant tam

  tikrus augalus. Rytų medicinoje tai – valančiosios arbatos. Lietuvoje – taip

  pat, į kurių sudėtį įeina beržo pumpurai, asiūklis ir kiti augalai, skatinantys

  organizmą valytis per kepenis, inkstus“, – aiškina vaistininkas. Anot jo,

  dažnai žmogus nusiramina per maistą, sudirgęs po sunkios darbo dienos.

  Per seksą ir maistą raminasi tam tikro konstitucinio tipo žmonės, ne visi.

  „Mes skirtingi. Galime sirgti tomis pačiomis ligomis, bet gydymas augalais

  ar gyvulinės kilmės produktais turi būti parenkamas pagal žmogų. Jei

  ugniažolės dėl kepenų ligų duosi rausvaplaukiui, strazdanotam, kuris savyje

  visąlaik turi karščio, greit parausta, yra impulsyvus ir gali trenkti durimis,

  tokiam pasekmės gali būti sunkios. O kitam bus gerai. Kaip ir kava –

  vienam tinka, kitam – visai ne.

  Juk augalas taip pat atsirenka žmogų, – sako p. Virgilijus. – Ženšenis –

  seno, susiraukšlėjusio, šąlančio, žemo spaudimo žmogaus augalas, žmogaus

  po sunkios ligos ar operacijos. Aš vaistininkams sakau: prašo žmogus

  ženšenio preparato, jūs turite pasižiūrėti į jį, ir pasakyti – ne, jums netinka.“

  Bet vaistininkas to nedarys – nes juk vėžys, t. y. verslas, reikia pinigų.

   

  „Va, kur mūsų bėda – vaistinės tampa labai komerciškos“, – pašnekovas

  prisimena, jog seniai, kai jis ėjo Šilutės miesto tarybos pirmininko pareigas,

  miestas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Nakskovu Danijoje. Tame

  mieste, dydžiu sulig Šilutė, turinčiame apie 16.000 gyventojų, veikė tik

  viena vaistinė. Burgemistras nustebusiam p. Virgilijui paaiškino, jog antrąją

  miesto taryba nubalsavusi neseniai uždarė – kad vaistininkai nejustų

  konkurencijos.

  Tačiau, svarstau, bet kuris verslininkas pasakys: konkurencija turi būti.

  „Taip, – sutinka p. Virgilijus, – tačiau vaistinėje pardavinėjami ne batai,

  o, kaip minėjau, – ir nuodai, nes bet koks vaistas turi ir toksinį veikimą.

  Mirtingumas nuo vaistligės pasaulyje užima ketvirtą vietą, po širdies

  kraujagyslių, onkologinių ligų.“

  Podiplomines studijas Kauno sveikatos mokslų akademijoje dėstantis

  specialistas sako, jog pagrindinė jo misija – rengti vaistininkus kaip

  patarėjus, konsultantus, kad jie mechaniškai nepardavinėtų vaistų ar

  papildų pagal reklaminius tekstus, kuriuos žmogus nužiūrėjo per televiziją.

  Ir kad neparduotų ženšenio kam jo nereikia.

  Gydytojas – ne Dievas

  Svarstau: kažin ar dažnas galėtų prisiminti vaistininką, kuris, iš pirmo

  žvilgsnio nustatęs tavo konstitucinį tipą, pasakytų, jog ne, brangusis, šio

  vaisto tau neparduosiu, nes jis tau netinka. Arba – gydytoją, kuris tikėtų

  gydymu žolėmis, augalais – juk yra įprasti vaistai, chemija.

  „Taip, bet negali smerkti gydytojų. Jie atlieka gaisrininko darbą – tokia jų

  misija. Kilo gaisras – užgesinai. Pakilo kraujospūdis – numušei vaistais. Iš

  gydytojų nereikia reikalauti daugiau, iš žmonių reikia daugiau reikalauti.

  Ateiti ir numesti kūną gydytojui, laukiant, kad jis jį pagydys, yra visiška

  nesąmonė. Jis ne Dievas. Jis tik žmogus, suteikiantis drąsos keistis ir

  palengvėjimą, kai per daug skauda“, – kalba p. Virgilijus. Jis sako esąs

  įsitikinęs, jog galimybė pasveikti, gydymas glūdi pačiame žmoguje, tik reikia

  išprovokuoti tą procesą.

  „Ir vėžį žmogus gali pats išsigydyti“, – sako pašnekovas.

  Įdomu, ar čia ne tas minėtasis romantizmas?

  „Ne, ne tai ne romantizmas: žmogų išgydo jo elgesys su pačiu savimi“,

  – įsitikinęs p. Virgilijus. Studentams jis mėgsta pateikti pavyzdį apie

  onkologinį ligonį, kuris, grįžęs iš ligoninės namo, užuot stiprinęs ir formavęs

  savo imunitetą, pradeda gerti visokias rupūžes ar ūsus. „Onkologiniam

  ligoniui, jei klausia, patariu: operaciją reikia daryti, reikia šalinti židinius,

  audinius, jau tas versliukas įsiveisė, plečiasi. Tada gal reikės paspinduliuoti,

  pachemizuoti, o paskiau – visos viltys į tą žmogų, į jo sugebėjimą

  mobilizuoti savo gyvenimą taip, kad pajėgtų atsistatyti“, – sako p. Virgilijus

  ir pažeria Asklepijaus priesaką: „Iš pradžių žodis, paskiau žolė, o paskiausiai

  – peilis.“

  Tada paaiškina, ką turėjo galvoje: iš pradžių ligoniui reikia žodžio, nes turi

  gydyti jo gyvenimą, lįsti į jį. Vaistai – kitas etapas.

  Juknaičių pamoka

  „Ta proga“ pašnekovas prisimena pavyzdį iš Juknaičių, kuris jam liko

  pamoka visam gyvenimui. Sovietmečiu Juknaičiuose esančioje sanatorijoje

  buvo gydomi depresija sergantys ligoniai. Iš Hunemano klinikos Vokietijoje

  p. Virgilijus parsivežė patirties juos gydyti kitaip – su levandų aliejumi,

  įvairiomis žolėmis, šildančiąją pūsle, miegu, ne vien antidepresantais.

  Vokiečių profesorė jam tuomet pasakiusi: depresija yra gyvenimo liga.

  Ji ištinka, kai žmogus nemoka kvėpuoti. Jis mano, kad gyvenimas yra

  įkvėpimas, o kai pajunta, kad ne vien tik įkvėpimas, bet ir iškvėpimas, jis

  sutrinka, nes nemoka iškvėpti, nustumti, pasakyti „ne“.

  „Kas yra depresija? Kai rytas sunkesnis už vakarą. Kai atsikėlęs 5 val.

  ryto žmogus vemia ir nieko nenori, nieko nekalba. Kaip aš sakau: vemia

  ant šito gyvenimo“, – kalba pašnekovas. Pasak jo, tai susiję su žmogaus

  nesugebėjimu išspręsti savo gyvenimo problemų, tuomet jos pereina į

  vidaus organus.

  „Klasika, kad depresija traktuojama kaip kepenų liga“, – sako p. Virgilijus.

  Apskritai, priduria jis, nuo kepenų veiklos priklauso labai daug. Ir migrena –

  kepenų liga, ir psoriazė, ir artritai su jomis labai susiję, ir kitos ligos, – mes

  net neįsivaizduojame. Pagerinus kepenų darbą, gali pagerėti viso organizmo

  būklė.

  Gudriai šypsodamasis (nori – rašyk, nori – ne) p. Virgilijus pasakoja, jog

  klasikiniu metodu gydant depresiją cheminių antidepresantų pagalba

  sukeliamas lengvas kepenų uždegimas, toks yra antidepresantų veikimo

  modelis. Tai reiškia, kad tam tikro lygio kepenų uždegimas nuima depresinę

  nuotaiką. Jei arkliui skauda dantį, suspaudžiame jam replėmis ausį.

  Šizofrenijai malšinti „tinka“ inkstų uždegimas.

  „Todėl antidepresantai, – sako p. Virgilijus, – yra vieni iš pavojingiausių

  vaistų. Jei gydytojas gerai nutaiko dozę, kad palaikytų tą rusenantį kepenų

  uždegimą, jis išveda ligonį iš depresinės būklės. Bet jei paskyrė ne tuos

  vaistus ar jų padaugino, žmogus gali susirgti rimtesnėmis kasos ar kepenų

  ligomis.“ Anot jo, būtina išvesti depresija sergantį ligonį iš pavojingos būklės

  paskiriant jam antidepresantų, tačiau gydytojo patirtis čia labai svarbi.

   

  „Grįžęs“ į Juknaičius jis pasakoja, jog vienai ligonei pradėjo taikyti tą

  vokiškąjį gydymo metodą: šiltą pūslę, masažus, pasijodinėjimą žirgyne.

  Ta susisukusi moteris atgijo, nebijojo net ant žirgo sėsti, tačiau kelios

  dienos prieš išvažiuojant iš sanatorijos ji vėl tapo sunkiu ligoniu. Galiausiai

  paaiškėjo, jog girtas vyras pakelia ją naktį ir moteris turi bėgti iš namų su

  vaikais.

  „Ji negali išspręsti savo problemų, tad sprendžia jas per fiziologiją. Užtai

  Rytų medicinoje yra labai kvailų klausimų, – šypteli pašnekovas. – Pvz., jei

  skauda sąnarius, vaikščioji su lazdyte, jie klausia: ar tu nori vaikščioti, ar

  tikrai nori, kad neskaudėtų?

  Taip yra todėl, jog jie nori suprasti, ar liga nėra alibi, galimybė negyventi

  tokio gyvenimo, kurio tu nesitikėjai, neišmokai. Marytė nenori niekur

  eiti, niekur keliauti, nes gali kilti rūpesčių, kažkas atsitiks. Ir jai pradeda

  skaudėti koją. Tokie dalykai susiformuoja per psichiką, paskiau paveikia ir

  audinius. Mūsų mintys yra labai stiprios.“

  Pasak p. Virgilijaus, Tibeto medicinos pagrindinis kanonas sako, jog ligas

  sukelia pyktis, baimė ir pavydas, dar – proto bukumas, leidžiantis žmogui

  manyti, jog jis jau viską žino, jam viskas aišku. Beje, priduria jis, Kinų

  imperatoriaus geltonajame traktate parašyta, jog gydytojas negali gydyti

  chamo. O gydyti ligą reiškia išsikasti šulinį ir nenumirti nuo troškulio.

  „Susirgai, tave kankina troškulys. Turi spėti iškasti šulinį ir jį išgerti, kad

  nenumirtum nuo troškulio. Viena iš įdomesnių traktato idėjų – tą šulinį turi

  išsikasti pats, nelaukdamas, kol jį iškas gydytojas“, – sako pašnekovas.

  ***

  (Tekstas skelbtas lapkričio 19 d. "Verslo žinių" rubrikoje "Savaitgalis")